Mano gyvenime jau turbūt trejus metus egzistuoja moterų pirtys, du metus seku mėnulio ritmą, esu buvusi ne viename moterų rate, tačiau nuolat lydėjo jausmas, kad iki pilnos moteriškos laimės kažko trūksta. Ir netrukus, kai į mano rankas (leidyklos dėka) pakliuvo knyga „Mėnulio moterys“, atsirado ir viso to jungtis – seserijos idėja.

Simboliška, kad formuotis ta idėja pradėjo po Valpurgijos nakties, stebint mišką prie Birštono – viskas atrodė stebuklinga – dvikamieniai medžiai, kiškio kopūstai, gulbės lizdas tarp meldų, žemę siekiančios žydinčios ievos šakos.

Paprastai tariant, akivaizdžiai jutau, kad man trūksta gamtos, be to, maniau, jog naudingiausia su ja susilieti būtent pikinių mėnulio fazių bei pagoniškų švenčių, kurios sutampa su svarbiais astronominiais įvykiais, metu. Nepaisant to, kad paprasčiausia yra būti dviese su gamta, jaučiau, kad sinergija tarp skirtingų moterų gali sukurti dar stipresnį efektą.

Nieko keisto, kad ši idėja tuo pačiu metu sukosi ne tik mano galvoje, taigi pagavusios absoliučiai jutiminį rezonansą su bendraminte, veiksmų ėmėmės nedelsdamos. Juolab, kad nuo minėtos Valpurgijos nakties prasidėjo galingiausias gamtos ciklas ir norėjosi išnaudoti kiekvieną galimybę pasisemti energijos.

Seserystė plačiaja prasme – tai bendrystė su visomis moterimis, nepaisant skirtumų – tiksliau jų paisant ir priimant moteriškumą įvairiapusėmis jo formomis. Siaurąja prasme – tai ratas moterų, kurias vienija ne paviršutinė, o subtili draugystė, kurioje už intensyvų bendravimą yra svarbus tikrumas bei tam tikras susilygiavimas intencijoje.

Kuo skirtingesnės energijos, tuo, mano supratimu, didesnė jų apjungimo vertė ir pasipildymas per jų apykaitą, kartu įsižeminant per energetiškai stipriausias mėnesio ir metų dienas.

Taigi esminis praktinis klausimas, buriant seseriją, buvo ką pasikviesti į kompaniją. Situaciją kiek sunkino ir tai, kad mūsų pažįstamų ratai nesutapo ir reikėjo apsiuostyti. Du bandymai įtraukti žmones iš bendramintės ir mano rato nebuvo rezonansiškai sėkmingi, taigi atsigręžėme į nedidelį bendrą mudviejų pažįstamų ratelį.

Aptarusios keletą kandidatūrų, tiesiog stebėjome ženklus. Pirmoji kandidatė papostino posmą iš Eglės Sirvydytės dainos „Mūsų namai“. Kita prie mūsų prisėdo per vieno seminaro pietus, tuo tarpu pirmoji toje situacijoje pajuto „deja vu“. To pakako, kad pasiūlytume pabandyti kartu praleisti artimiausią pilnatį. Jos abi be jokių abejonių pasakė „taip“, tarsi tokios galimybės tik ir būtų laukusios.

Pirmą kartą susitikome vakarui autentiškoje pirtyje Pilaitėje. Pavalgėme lauke, pabandėme keletą viena kitos pajautimo praktikų, tačiau erzino aplinkui slankiojantys žmonės. Persikėlę į vidų, pasibūrėme „Augalų taro“ kortomis, paplepėjome ir pasipirtinome su maudynėmis. Nors mūsų pažintis buvo pankankamai šviežia, sinergija buvo puiki – viskas lengva ir malonu.

Rasti vietą antram – vidurvasario/jaunaties – susitikimui buvo reikalų: reikėjo trobelės su pirtim, šalia kurios būtų vandens telkinys ir dargi arti nebūtų žmonių. Nieko keisto, visi tinkamesni variantai užimti. Bet ramiai sau galvojau – jei lemta, visas susiklostys. Taigi lemtingas variantas atsirado likus ne daugiau nei pusei savaitės. Tai buvo puikiai prie mūsų intencijos deranti vieta: iš aprašymo supratau, kad savininkas domisi baltiškais sveikatinimo būdais, be to, neplanavo turėti kitų svečių. Atvažiavusios labai apsidžiaugėm – nemaža teritorija su skirtingo dydžio ir koncepcijos namukais, pirtim, 3 prūdais, upeliu, pievom ir mišku. Kažkoks kosmosas!

Atvažiavus savininkas pavarinėjo su mumis kalbas apie gamtos ciklus ir žmogaus energetiką, parodė, kaip elgtis pirtyje su transformuojamais gultais, pasiruošti 7 žolių nuovirus,  suveikė balto molio ir gan entuziasztingai padėjo juo išsitrinti. Toliau pirtinomės savarankiškai. Po pirties ant kalno užsidegėme laužą, paaukojome duonos ir ritualinio ugninio vandens, pašokome. Ryte ėjome praustis į upelį, valgėme pusryčius, pynėme vainikus. Ši para buvo tiesiog tobula!

Sekančiai pilnačiai ten pat nuvažiavome dviese. Šįkart mus pirtino pats savininkas – ritualas geras, tačiau kartu teko pagromuloti klausimą apie ribas tarp kūniško natūralumo ir sakralumo. Tuokart nusprendėme, kad vyrui – kad ir senam bei patyrusiam pirtininkui  – tarp mūsų vis dėlto ne vieta.

Po to dar buvo jaunatis, kurios vakarą praleidome dviese Karmazinų pažintiniame take, išsimaudydamos Neryje, vakarienę suderindamos su rašymo praktika ir galiausiai uždegdamos žvakutes pilkapių koplytstulpiuose. Buvo dar vienas susitikimas mano namuose, kuomet nedarėme jokių ritualų – paplepėjome trise ir baigėme vakaroti dviese.

Per Žolinę visoms susirinkti nepavyko. Keletas kitų pilnačių ir jaunačių išpuolė savaitės viduryje, o paskutinę jaunatį vėl susitikome tik dviese, sodyboje prie ežero. Patirtis, kaip visada ypatinga – ir dėl ilgų pokalbių, ir dėl skanaus maisto, ir dėl šaltėjančio vandens bei neįtikėtino kiekio žvaiždžių.

Paskutinės pilnaties proga jau nieko nebederinome ir sunku pasakyti, kiek mūsų draugija išliks gyvybinga šaltojo sezono metu. Pati turėjau norą ir galimybių dalyvauti visuose susitikimuose, tačiau draugių planų keitimasis kaskart nuvildavo. Suprantu, kad žmonės turi skirtingus prioritetus, todėl vis grįždavau prie klausimo, ar pasirinkome teisingą būdą/pagrindą susiburti.

Viena vertus, sklandumas yra svarbus, kita vertus, nesinori per daug kontrolės. Galbūt laikas būtų išbandyti formatą su daugiau narių, besikomplektuojančių pagal galimybes ir išlaukti, kol natūraliai išsigrynins branduolys tų, kurios ir tinka, ir nori, ir gali?

Bet kokiu atveju, su didele nostalgija prisimenu šią vasarą, nes ji buvo išskirtinė ir moteriškos bendrystės ir susiliejimo su gamta prasme. O „Mėnulio moterys“ tapo mano naktinio stalelio knyga – nuo tada, kai ji atsirado, dar atidžiau stebiu mėnulio ciklą ir savo procesus, matau, kaip palankiai mane veikia moteriškų prioritetų laikymasis, ir vis dar neatsisakau seserijos idėjos – juk ji, kaip ir kiekviena sėkla, pereina visą ciklą, nuo užsimezgimo iki vaisiaus subrandinimo.