Esu iš tų žmonių, kurie ne itin prijaučia kolektyvizmui – dėl to nesilankau nei festivaliuose, nei kituose masiniuose renginiuose. Keliones su chebra vadinu „kolūkiu“ ir tokioms pasirašau su retomis išimtimis. Tačiau šią vasarą mano dienoraščiuose (tekstiniuose ir vaizdiniuose) garbingą vietą užėmė net dvi stovyklos.

Nors į rašymo stovyklą „iš Tylos“ važiavau jau nebe pirmą kartą, tačiau pirmą kartą per vieną mėnesį nuvykau net į dvi skirtingas savaitgalio stovyklas ir todėl nusprendžiau patyrinėti savo stovyklavimo patirtį. Susimąsčiau, kas šiose abejose stovyklose paskatino mane pakeisti savo įsitikinimus?

Apie Rūtos Gurung organizuojamas sąmoningumo stovyklas išgirdau iš draugės – susidomėjau, tačiau nepakankamai, kad prisiruoščiau nuvykti. Situaciją pakeitė tik netikėtas antrosios pusės susidomėjimas tokio formato dalyku. Vis dėlto, kaip ir numaniau, jo intencijos greit ataušo, žinoma, atsirado ir pateisinančios darbinės aplinkybės, taigi ėmiau blaškytis – važiuoti-nevažiuoti. Bet užteko pagalvoti apie perspektyvą savaitgaliui likti mieste, ir reikiama „už“ persvara įvyko greitai.

Lygiai tokios pat abejonės iki pat apsisprendimo deadline‘o mane kamavo ir dėl „Iš Tylos“ stovyklos. Kai tik paaiškėjo, kad nepavyks Žolinei surinkti moterų rato, pagalvojau, kad Gabrielės Labanauskaitės vedama rašymo stovykla Antalieptėje puiki alternatyva. Tačiau kitą dieną pistelėjo tokia demotyvacinė egzistencinės beprasmybės banga, jog, pasitarę su sabotuotoju, nusprendėm, kad bus įdomiau šitos užgaidos nepatenkinti.

Vis dėlto dzingtelėjo mintis pasitarti su kolege, su kuria dalinomės kambarį pirmoje mano „Iš Tylos“ stovykloje Nidos meno kolonijoje ir toliau palaikėme ryšius. Pasišnekėjusi supratau, kad dabartinėje mano situacijoje stovyklos tema (o ji kaskart vis kita) ir užduočių formatas galėtų surezonuoti. Bet vėlgi, turbūt lemiamas aspektas buvo paprasčiausias gamtos šauksmas.

Abejose stovyklose praleidau po tris paras. Sąmoningumo stovykla vyko Meškučių sodyboje prie Nemuno, tarp Birštono ir Prienų, o rašymo – Antalieptėje, Inovatorių slėnyje, prisišliejusiame prie Antalieptės vienuolyno.

Abejose stovyklose laikiausi savo mėgstamo režimo, su kuriuo sunkiai tvarkausi mieste – kėliausi 6 ryto (ar net anskčiau), nepriklausomai nuo to, kiek ilgai vakarojome.

Pirmosios stovyklos metu net nebuvau išėjusi už sodybos teritorijos, antroje – aktyviai tyrinėjau apylinkes, nes buvau su savimi atsivežusi dviratį.

Sąmoningumo stovykloje rytai prasidėdavo nuo tai-či mankštos, po to būdavo užsiėmimai, susiję su „5 elementų” teorija ir praktika, dailės terapija ar kiti seminarai. Didžiausią įspūdį man padarė vakarais lauke daromos „inner dance“ sesijos (pastarosios kiek kitokios, nei buvau patyrusi). Jose kūno pojūčiai pynėsi su alternatyviais potyriais.

Rašymo stovykloje, kurios tema buvo „Širdis“ (beje, kartojama), pradėdavome nuo laisvo ryto puslapių rašymo, bei gaudavome individualaus rašymo užduotis, kurias po to aptardavome nedidelėse grupėse. Paveikiausios man pasirodė reflektyvios ir kontempliatyvios širdies sesijos, kuriose buvo pasitelkiamos įvairios patyrimo ir išraiškos formos.

Pirmoje stovykloje teko dalintis kambarį su dar 3 dalyvėmis, antroje – pasinaudojau pirmenybės teise ir dviviečiame kambaryje su nuosavu dušu likau viena. Taigi komforto sąlygos nelygintinos😊

Pirmoje stovykloje maistą gamino patys dalyviai, antroje – viską ruošė Meilė iš Antalieptės vienuolyno su savo padėdėjom. Abiem atvejais maistas buvo vegetariškas ir jo buvo labai daug! Visos viltys savaitgalį praleisti asketiškiau žlugo ir netgi palinko į persivalgymo pusę.

Pirmoje stovykloje beveik visą laiką buvau tarp kitų žmonių, be to, tvarkaraščio nebuvo griežtai laikomasi, antroje – buvo nemažai individualių užduočių, kurias buvo galima atlikti nuošaliau nuo kitų žmonių, ir viskas vyko su minimaliais pakeitimais. Aišku, abejose stovyklose nebuvo jokio asmeninio spaudimo laikytis programos – jei vietoj mankštos ar rašymo nori miegoti  – prašom.

Tačiau nepaisant šių skirtumų, mano komforto jausmas buvo visiškai tolygus. Taigi manau, kad bendras šių stovyklų vardiklis yra jų iniciatorės, sugebančios sukurti aplink save tokią atmosferą, kad į ją patekęs, lengvai pagauni tą jų flow būseną. Ir tai nepriklauso nuo temperamento, organizacinių aspektų, susirinkusių žmonių ar netgi pateikiamo turinio. Tai tiesiog banga.

Aišku, priklauso, kiek esi įgudęs surfinti. Turiu galvoje, kad neįmanoma jausti komforto su kitais žmonėmis, nejaučiant komforto su savimi. Juolab, kad išorinės aplinkybės kinta, ir kartais gali išmušti iš pusiausvyros. Man taip ir nutiko atvykus į rašymo stovyklą, kai skolinta mašina staiga nusprendė man nebeleisti pasiimti daiktų. Bet, net mėgdama pabūti palaida bala ir pasikliauti kitų gera valia, gana greit sumojau, kaip bėdą išspręsti.

Taigi apibendrinus, abi stovyklos buvo labai vertingos ir pasėjo naujų idėjinių daigų arba padėjo suvešėti esamiems. Iš jų abiejų parsivežiau ir krūvas ženklų, kurie, laikui bėgant, ima formuoti konsteliacijas. Kol vieną dieną nustembi – kaip aš iki šiol mačiau tik paskiras žvaiždes, o ne žvaigždyną?

Šįkart juokavau, kad man gimus saulė turėjo būti Žirafos žvaigždyne, nes kas su manim nutiko ir ką man tai reiškia, man dažnai dašyla tik per 3 dienas po įvykio. Tuo tarpu po šių abejų stovyklų pirmadieniai pažėrė netikėtumų: po sąmoningumo savaitgalio – itin nemalonių, tačiau likau visiškoje pusiausvyroje; o po rašymo – dėlionės dalelės netikėtai sukrito į bendrą paveikslą, ir, mano nuostabai, ta „štai kaip viskas turi būti“ energija nenugęso nei kitą dieną, nei po savaitės. Taigi per šias dvi stovyklas man nusipiešė toks vektorius, kad kelio tikiuosi jau nebepamesti.