Kaip supratau iš anonso, inner dance (liet.vidinis šokis) praktikos tikslas yra pažadinti gyvybinę energiją ir pašalinti potencialiai egzistuojančius energetinius blokus kūne, kurie trukdo natūraliai jos tėkmei. Savo metodais, kurie apima gulimą atsipalaidavimą su galimybe pereiti į dinaminę būseną, stimuliaciją garsu ir kvapu, taip pat prisilietimu, ši meditacinė praktika neabejotinai turi panašumų su kitomis tokį patį tikslą keliančiomis praktikomis. Tačiau kartu yra pakankamai daugiaplanė, kad kažkuriuo aspektu užkabintų, ir paskatintų vykti procesą.
Eidama į praktiką galvojau, į kokį klausimą šiuo metu norėčiau gauti atsakymą, tačiau vieno – prioritetinio – negalėjau išskirti, taigi nusprendžiau jokios konkrečios užklausos neturėti. Vis dėlto rinkdamasi, ką apsirengti, pasirinkau sau absoliučiai nebūdingą sportinį variantą – timpas ir striukę su roplį primenančiu raštu. Ir dabar manau, kad tai turėjo tam tikrą simbolinę prasmę – ropliai atsinaujina išsinerdami iš odos, o gyvatė apskritai susijusi su gebėjimu išgyventi. Taigi, matyt, pasąmoningai tikėjausi kažko panašaus.
Nudžiugau, kad sesija vyko man pažįstamoje vietoje – kai eini į naują dalyką, pažįstamas kontekstas turi bent 50% įtakos atsipalaidavimo greitumui. Sesijai vadovavo dvi merginos, dalyvių buvo 7, iš kurių vienas – vaikinas. Iš pradžių padarėme vedamą įžanginę meditaciją, kurioje reikėjo dėmesį sukoncentruoti tai į vienus, tai kitus jutimus. Viskas malonu, išskyrus smilkomą medį – reikėjo nemažai kartų, kad pagaliau suprasčiau, kad man absoliučiai nepatinka dūmų kvapas (kad irkoks dvasingas jis bebūtų) – aš kaifuoju, kai kvepia gaiva, drėgme, augalais.
Tada buvo pasirinktas vienas savanoris sutrumpintam variante pademonstruoti, kaip vyksta sesija. Jam atsigulus, buvo paleistas garso takelis, prasidėjęs bangų mūša. Ir praktiškai nuo tada man nebuvo įdomu, kas su juo bus – užsimerkiau ir pasinėriau į muziką. Išties neįkirtau, kam ta demonstracija, nes žmogus visą laiką gulėjom o ir tripas, kaip sakant, visada individualus. Taigi pati nekantravau keliauti į savo vidų.
Visi atsigulėme ant kilimėlių ir užsiklojome pledais. Man pasiūlė papildomą – aš pajuokavau, kad nereikia, nebent vėją paleis. „Visko bus“ – gavau atsakymą. „Tai iš anksto viskam nepasiruoši“ – replikavau. Bet dėl viso pikto atsigulusi užsimaukšlinau kapišoną ir minimaliai pasitampiau įsipatoginimui kaip prieš jogos šavasaną.
Sesijos vedimas prasidėjo nuo klausimu „koks tavo kambarys, ar viską jame žinai“. Nusprendžiau neįsitempti ir nesistengti kažką įsivaizduoti, ir leisti vaizdiniams tekėti patiems. Kai prasidėjo ėjimo į karą daina, ypatingo jaudulio nejaučiau, greičiau kažkokį solidarumą. Stebėjau kūno pojūčius – jaučiau gan tipišką vibracinį pojūtį kairėj kojoj ir rankoj, dešinėj rankoj taip pat, o kairėj kojoj – nieko – tarsi kulšis gulėtų atskirai. Nesu linkusi į spekuliacijas apie praeitų gyvenimų konkretybes (apie tai įrašo pabaigoje), bet galima būtų interpretuoti, kad karo metu galėjau netekti kojos, ir mano pasąmonė vis dar atsimena šį dalyką ir rodo per kūną.
Bet tai buvo mintis, o ne emocija. Pagalvojau, kad tiesiog reikia sau parodyti, kad koja – gyva mano kūno dalis, taigi pradėjau trumpais impulsais sutraukinėti šlaunies raumenis. Kažkuri iš vedėjų tai pastebėjo ir priėjusi uždėjo rankas ant tos kojos – jausti kito prisilietimą taip pat buvo papildomas gyvumo įrodymas. Kai priėjo ir paspaudė raktikaulius, man buvo malonu, o kai prie ausų prispaudė pagalvę, supratau, kad tai reiškia mirtį, bet baisu nuo to netapo.
Po to pasidarė šalta, įtraukiau rankas į rankoves, kažkas jas dar labiau „suvystė“ – panašiai į vaikiškas pirštinaites, kad kūdikis nesusidraskytų veido. Pagal tai ir garso takelį supratau, kad tai (naujo įsikūnijimo?) kūdikystės fazė, ką patvirtino ir žodinis vedimas. Šavasanoj gulėti nebesinorėjo, taigi sulenkiau kojas ir pritraukiau kelius prie krūtinės. Gulėjau be ypatingų emocijų, žaidžiau kojomis – buvo nuobodu. Turiu tokį prisiminimą iš kūdikystės (tik klausimas, ar jis realus) – suprantu, kad mane paliko gulėti vežime, balkone, priešais matau plytų sieną – man nuobodu, ir nežinia, kada kas ateis. Sunėriau rankas už galvos – tipiška nuobodžiavimo poza – jaučiau „srovę“, tekančią per nugarą.
Po to prasidėjo egzotiška muzika ir man iškilo šokėjos su palmių lapų sijonu vaizdinys. Pradėjau ilgėtis gėlių kvapo (kažkas tokio patalpoje ir pasklido) – prisiminiau havajietiškus hulos šokius. Pradėjau mikro judesius klubais, kaip man jau yra buvę per mandala dance sesiją. Atgijo juslingumas, pagalvojau, kad nuo šiol dar sąmoningiau rinksiuosi kvapus. Kažkas palietė man kojas, klubus, tai interptetavau kaip apribojimą ir vietoj jų ėmiau judinti galvą.
Po to prasidėjo kažkoks rock-pop gabalas ir atėjo contemporary šokančios poros vaizdinys (prisiminiau, kokį įspūdį man padarė „Dirty dancing“). Kažkiek pasvarsčiusi nusprendžiau atsisėsti. Veidas buvo šviesoj, kilo noras pasitampyti. Sėdėdama ant žemės, pražergiau kojas ir pradėjau lėtai lenktis tai prie vienos, tai prie kitos, tai per vidurį. Kadangi turbūt jau pusmetį nieko nesportuoju, temptis turėjo būti sunku, tačiau buvo atvirkščiai – malonu. Kartu prisiminiau, kokia man svarbi yra muzika – kodėl ją apleidau?
Po to muzika tapo panaši į burleskos – kažkas pirštais sprigtavo ritmą, taigi pagal jį norėjosi linguoti torsu, įsivaizdavau plunksnas. Iš akivaizdumo, kodėl man tas laikotarpis taip patinka, nevalingai veide nusipaišė šypsena. Kažkas lietė nugarą ir taršė plaukus – norėjosi daryti katės judesius – viskas atrodė absoliučiai natūralu, tarsi būčiau savo stichijoje.
Pasikeitus muzikai, susisukau plaukus į kuodelį, pradėjau sukti pėdas per čiurnas, rankas per riešus ir prisiminiau, kad „oras“ – per kurį 5-iuose ritmuose skamba kažkas iš klasikos – yra mylimiausia mano stichija. Apskritai prisiminiau savo vaikystės profesinę idee fixe: pamačiusi filmą apie rusų baleriną Aną Palvovą, netgi pradėjau maudytis po lediniu dušu – taip norėjau ja tapti. Kas konkrečiai nužudė šitą norą – neprisimenu.
Vienu metu prisiminiau man patikusiusį Max Richter kūrinį (pagal Cvetajevos eiles) ir atėjo repeticijos nešildomoje salėje vaizdinys. Kažkurio kūrinio pabaigoje pasigirdo gyvi plojimai – nuskambėjo kaip savaime aiškus dalykas, bet vėlgi – jokių ypatingų emocijų. Per visą tą vakarą man emocinis graudulys kilo tik nuo įžvalgos, kad šiame gyvenime iš tiesų norėjau patirties būti trapia moterimi, o ne plūktis, siekiant kažko ypatingo ir įrodinėjant, kaip pati galiu savimi pasirūpinti.
Apibendrinus, šią praktiką greičiau pavadinčiau vidiniu teatru, nei šokiu, nes galvoju, kiek mano vaizdinius apie šokį paskatino mano vidinė realybė, o kiek pats praktikos pavadinimas. Ir man iki šiol neaišku, kiek šokis man labiau susijęs su kitų įsikūnijimų patirtimi, kiek su nerealizuotomis šio gyvenimo galimybėmis. Juolab, kad ir vaikystėj, ir suaugusi esu lankiusi šokius, bet tęsti iš esmės trukdo „techniniai apribojimai“ – ta pati pradžioje minėta atskira koja. Vis dėlto, nepaisant to, periodiškai pasirenku praktikas, susijusias su šokiais, o norimų išbandyti veiklų sąraše jau seniai kabo contemporary.
Kai esi išbandęs įvairių dalykų ir daug laiko skiri stebėjimui ir analizavimui, inner dance radikalių, itin jaudinančių patirčių turbūt neverta tikėtis, tačiau ir mano pačios tikslas yra kaskart patikslinti savąjį gyvenimo suvokimo paveikslą. Kartu manau, kad ši patirtis gali būti naudinga tik pradedantiems tyrinėti savo vidų. Tiesa, jei sistema itin uždara ir sunku atsipalaiduoti, gali būti, kad ypatingų potyrių ir įžvalgų nekils. Tačiau visada verta pabandyti pačiam, nepriklausomai nuo to, kad kažkam tiko ir patiko, o kažkam atvirkščiai.
Bet dar noriu grįžti prie regresijų temos. Nevalingai kylančius „istorinius“ vaizdinius dabar madinga interpretuoti kaip keliones į praeitus gyvenimus, tačiau vargu, ar kas galėtų garantuoti, kad tai nėra iš pasąmonės iškylančios nuo mažiausių dienų nugirstų istorijų, matytų filmų, skaitytų knygų ir kitokios netiesioginės nuotrupos. Moksliškai įrodyta, kad net mūsų asmeniniai autobiografiniai prisiminimai prasilenkia su realybe.
Aš pati gan ilgai svarsčiau išbandyti regresiją, nes teko susidurti su teiginiu, jog tai yra viena iš efektyviausių praktikų, norint perprasti tam tikras savo elgesio programas ir nebebūti joms pavaldžiam. Tačiau egzistuoja ir alternatyvus požiūris, kad viskas, ko mums reikia spręsti savo problemas, yra šiame gyvenime, o, turint galvoje, kad regresijos metu patiriamos autentiškos emocijos, visiškai nereikalinga į dabartinį gyvenimą downloadint buvusio trauminio psichinio krūvio.
Taigi gal ir dėsninga, kad man regresijos sesija neišdegė net susitarus su instruktore – ji nusprendė pakeisti savo viešai duotą žodį, o man tai yra rimtas indikatorius neturėti reikalų su tokiais žmonėmis. Taigi nors neabejoju, kad esamas materialus įsikūnijimas nėra vienintelis, į keliavimą po praeitus gyvenimus žiūriu gana rezervuotai, juolab, kad dažnai tai tampa pramoga, perkelianti fokusą nuo šio gyvenimo kitur. Manau, kad viskas su tuo tvarkoj, kai tam tikromis gilaus atsipalaidavimo aplinkybėmis natūraliai išnyra tarsi su šiuo gyvenimu tiesiogiai nesusijęs vaizdinys, kuris yra kertinis išrišant užstrigusias situacijas. Bet kitais atvejais tai vis dėlto tampa panašiau į dvasinių paslaugų industrijos interesus.
Gerda
Mano svajonė buvo būti šokėja.. Bet sveikata neleido :(