Nors žinomos feministės Nidos Vasiliauskaitės vienam renginy ištarta frazė – „pasiburti mėnulio pilnaties po sijonu“ – apibendrinanti visokias moteriškumo praktikas, yra stipriai ironiška, aš ją naudoju saviironiškai, bet švelniai.

Buvo laikai, kai, kaip ir daugelis stiprių moterų, kritiškai vertinau tokius užsiėmimus. Tačiau prieš kokius ketverius metus skaitytas šmaikštus Inetos Stasiulytės interviu leido man kitaip pažvelgti į moteriškumo klausimą. Taigi tokie seminarai ir užsiėmimai man alergijos nebekelia.

Taigi išgirdusi apie „mandala dance“ ir tai, kad šokama su ilgu sijonu, iš karto įsijaučiau (panašiai, kaip su hula). Nors esu prisiekusi kelnių nenešiotoja, o suknelių ir sijonų pilna spinta, esu įsitikinusi, kad tinkamai mėnulį galima paburti tik po tinkamu sijonu. Ironizuoju – jeigu ką – tiesiog norėjau ilgo, platėjančio, spalvoto, daugmaž indiško stiliaus sijono. Humana mane pradžiugino „visos prekės po eurą pem“ akcija, taigi buvau pagatava sijonų griebti visą tuntą, nes kiek matavausi, visi tiko.

Tačiau susiturėjau ir atmetimo būdu apsiribojau dviem – vienu rytiniu kaip indiškas saldumynas, kitu – labiau laukiniu-vakariniu. Pirmajam „pasirodymui“ išsirinkusi pastarąjį, iš „kraičio dėžutės“ išsitraukiau kokias penkias poras kabančių auskarų, pakabukų, apyrankes. Kai taip pasidabinusi, plevėsuodama sijonu plaukiau žemyn Wielka Pohulianka, jaučiausi taip fainai, kaip hipė vudstoke. Bet juokingiausia, kad sijono pirmą kartą nė neprireikė, nes sulaukiau patarimo, kad judesiai geriau matosi su tympom.

Tai su tokia ilga įžanga atėjau iki vietos – saviugdos studijos senamiestyje. Naujos, gražios ir jaukios patalpos palėpėje. Vienoje iš jų – takeliai, pagalvėlės ir žvakė rato centre. Ratelį  su manim sudarė 6 moterys.

Viskas prasidėjo nuo anketos apie sveikatos būklę pildymo ir gan asmeniško instruktorės pasakojimo apie save – kaip ji atrado šią praktiką, ir ką ji jai davė. Renginio apraše buvo šiek tiek informacijos apie pačią praktiką ir nuoroda į kūrėjos tinklapį, tačiau informacijos norėjosi daugiau, juolab, kad nebuvo suteikta laiko klausimams.

Po pasakojimo iš karto pradėjome apšilimą – tai sukamieji čiurnų, kelių ir klubų judesiai, įprasti daugumoje sportinių užsiėmimų. Taip pat teko daryti „bangas“ rankomis ir torsu, nors su jomis anksčiau susidūriau „vyriškam gyvenimo etape“ – tai gan įprastas upper brakedance elementasJ Tiesiog viską darėme su muzika ir kur kas lėčiau. Kaip ir sakė instuktorė, ne visoms lengva judėti lėtai, tačiau taip pasiekiamas didžiausias efektas.

Mandala dance nėra tik “moteriškumo” praktika, tai daugiasluoksniškai veikianti, transformuojanti energetinė praktika. Tai darbo su savimi, kuris vyksta per sąmoningą meditatyvų judesį ir sąmoningą kvėpavimą, praktika, kurią atliekant reguliariai, einame gilyn į save. Palaipsniui šalinant blokus mūsų energetinėje sistemoje, žingsnis po žingsnio, sluoksnis po sluoksnio atveriame save prigimtinai tikrą, išlaisviname savo prigimtinį kūrybinį potencialą, atskleidžiame tikrąją savo paskirtį šiame gyvenime.

Tiesa, blokų vietų diagnozavimu ir racionaliu darbu su kritinėmis vietomis čia neužsiimama – pasikliaujama energijos galia rasti ir veikti kritines vietas sąmonei nedalyvaujant. Tiesiog moterys pradeda jausti pokyčius.

Pasak instruktorės, mandala praktikos viso yra 3 lygiai. Pirmajame mokomasi susijungti su savo kūnu ir kvėpavimu – “šokame” (nors pirmame lygyje tai net nėra šokis) kiekviena sau, ieškome balanso savyje, stengiamės kuo labiau koordinuoti savo kūną ir harmonizuoti energiją savyje. Antrame lygyje moterys sinchronizuoja savo judesius moterų rate, per bangą ir sinchronizuotą kvėpavimą apsijungia visų moterų energija – čia jau kuriasi šokis. Trečiajame lygyje šokama “Visatos Mandala”, kur apsijungiama su subtiliomis Visatos energijomis ir šokama atskirais moterų rateliais, kurių visuma atspindi daugiasluoksnį Visatos vaizdą ir sakralią jos energetiką. Į trečiąjį lygį pretenduojančios moterys turi būti nuveikusios gilų darbą su savimi, o tokių kol kas yra nedaug.

Praktikos fizinis pagrindas – aštuoniukės (begalybės simbolio) judesiai klubais ir rankomis įvairiose plokštumose. Pirmąjį kartą mokėmės dvi – iš esmės veidrodines variacijas, rankomis palaipsniui kylant per kiekvieną iš 7 čakrų.

Beje, šioje praktikoje svarbus kvėpavimas. Praktikuojant Mandalą, kvėpuojama visomis kvėpavimo sritimis (dalyvauja ir krūtinė, ir vidurinė – tarpšonkaulinė sritis, ir pilvas), o be to, stengiamasi vizualizuoti kvėpavimą “visu kūnu”, visu kūno paviršiumi, vidaus organais, gimda ir pan.

Iš instruktorės įsijautimo į atliekamą praktiką mačiau, kad, efektyviai kvėpuojant, kūnas ir veidas iš tiesų giliau atsipalaiduoja, oda sušvyti pasidengusi plonu prakaito sluoksniu. Vyrams toks vaizdas, manau, būtų gražus ir seksualus. Iki šiol taip kvėpavusi esu tik pirty:)

Beje, išmokau ir „tantrinio gimdos kvėpavimo“. Jo fizinė išraiška – lėtai, giliai ir tolygiai įkvepiant per sukąstus dantis, sutraukti sėdmenų, pilvo ir intymiuosius raumenis, o iškvepiant (vėlgi taip pat lėtai ir tolygiai) – visus raumenis po truputį atpalaiduoti. Energetine prasme šio kvėpavimo pagalba į save įtraukiame gyvybinę energiją iš Žemės, ja pripildome gimdą ir apatines (Pagrindo ir Sakraliąją) čakras. Šiuo kvėpavimu mes įsižeminame, apsijungiame su Žemės galia, išmintimi, meile ir visapusiška parama. Taip pat šis kvėpavimas aktyvina mūsų imuninę sistemą, gerina kraujotakos bei limfinės sistemos darbą, padeda ląstelių regeneracijai ir, žinoma, tonizuoja bei pripildo “gyvybės” mūsų gimdos ir intymiuosius raumenis, kas padeda moteriai jaustis gyvybinga, džiaugsminga ir seksualia. Šį dalyką instruktorė rekomendavo praktikuoti ne tik užsiėmimų metu, o ir namuose – geriausia kasdien.

Nors ypatingų potyrių per užsiėmimą nepatyriau, pasak instruktorės, taip daliai žmonių būna, yra ir bus. Pirmieji užsiėmimai yra tam, kad pajustum, ar tau praktika tinka. Nes, nėra čia ko slėpti, yra šimtai praktikų ir ne esmė, kad ji kažkam veikia. Svarbu, ar ji veikia tau asmeniškai.

Beje, pradžioje mintyse turėjome išreikšti ketinimą, su kuriuo atėjome, o pabaigoje – padėkoti visų lygių energijoms.  Kas yra gan įprastas dalykas susipažinusiems su daugiau įvairių praktikų.

Užsiėmimo pabaigoje apie 15 min. skyrėme atsipalaidavimui, primenančiame jogos shawasaną, tik tiek, kad čia rekomenduojama rankas palaikyti ant visų energetinių centrų arba ten, kur norisi.

Kadangi praktikuoju jogą, man tie atsipalaidavimai įprastas reikalas, ir sąmonė dažniausiai apsiblausia. Ir šįkart gulėjau ramiai, kol pasigirdo populiariai aranžuota melodija su indišku sitaro prieskoniu. Ir su juo atsirado noras trūkčioti šlaunų, blauzdų raumenimis, vos matoma, smulkia amplitude judinti klubus, pečius, galvą. Man visai nesinorėjo būti ramiai – norėjosi tiesiog šokti. Tokia yra muzikos, kuri patinka, galia.

Kai reikėjo už kažką padėkoti, man atėjo tik vienintelė mintis – kad esu dėkinga ir laiminga dėl vienos svarbiausios galimybės – turėti kūną ir pabūti žmogumi tiek, kiek truks šis gyvenimas.  Jis nėra našta, jis nėra iššūkis, jis – tik žaidimas. Taigi jo sunkumai bei traumos, kaip ir malonumai bei laimėjimai, yra tik sielos pasirinkimas – grynas susitarimo reikalas. Suvokiant tai, nebelieka prasmės neigti ar niekinti savo „startinį paketą“. Kai kas mėgsta sakyti „juk gyvename tik vieną kartą“. Aš visada perklausiu „iš kur žinai?“. Kai užsimirštama, sveika savęs paklausti – ar aš žinau, kur prasideda ir baigiasi aštuonetas?