Susižavėjimas sijonais atrodo menkas pagrindas imtis naujos, egzotiškos veiklos, tačiau man tai panašu į instinktyvų polinkį prie moteriškų dalykų. Kartu ši nauja idėja rezonavo su knyga apie „Ho‘oponopono“ – havajietišką dvasingumo praktiką, kurią mums skaitė jogos mokytojas.

Taigi apie tradicinį havajietišką „Hula“ šokį nieko specifiškai nežinojau, tik peržiūrėjau porą video youtube. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai moteriškas ir malonus užsiėmimas, kuris prieš dešimtmetį man būtų atrodęs gerokai per lėtas ir dėl to ne itin vežantis. Vis dėlto sunkiai numaldomas temperamentas per pastaruosius metus taip susitupėjo, kad pradėjau labai palankiai žiūrėti į neskubrias, ramaus tikslumo reikalaujančias, į srauto būseną įtraukiančias praktikas.

Taigi ėjau su dideliu entuziazmu. Be manęs naujokių grupėje, užsiėmimus pradėjusioje gal prieš pusantro mėnesio, buvo dar 6 moterys/merginos. Užsiėmimas prasidėjo nuo apšilimo rutinos – kadangi jau senokai nebejaučiu diskomforto būdama naujoke ir nieko nemokėdama, tiesiog bandžiau apytiksliai kartoti.

Iš karto prisiminiau apie pasąmoningą mokymosi metodą – daugiau stebėti mokančius/darančius, mažiau sąmoningų pastangų sukontroliuoti. Mokytoja Kristina pabrėžė, kad havajiečiai būtent taip ir moko. Beje, vakariečiai į šokius žiūri kaip į paprastą fizinę praktiką, tačiau tradiciniai šokiai visada turi gilesnę potekstę, kuri remiasi pasaulėžiūra ir filosofija. Taigi turbūt ne veltui kai kas šokį laiko tokiu morališkai ar politiškai pavojingu, kad mato reikalą jį uždrausti – pavyzdžiui, hula buvo uždrausta apie šimtmetį.

Taigi hulos užsiėmime pažintinės informacijos buvo tiek pat kiek judesio. Susipažinau su keliais pagrindiniais judesiais: kaholo, hela ir ami. Per tą 1,5 val. Užsiėmimą sužinojau tikrai daug havajietiškų pavadinimų ir niuansų apie šio šokio istoriją. Beje, hula būna moderni, vadinama ʻAuana ir šokama pagal XIX a. ir vėlesnes dainas, ir senovinė – Kahiko, atliekama pagal senovines giesmes ir tradicinius instrumentus.

Kiekvienas giesmės ar dainos žodis atvaizduojamas specifiniu judesiu, taigi šokiai atpasakoja konkrečias istorijas, pavyzdžiui, pasaulio sukūrimo mitą. Taigi užsiėmime parepetavome ir pirmą kahiko stiliaus šokį – kawika. Pirmieji jo judesiai neatrodo labai sudėtingi, bet vis dėlto suderintas ir tikslus kojų, rankų, dubens, galvos ir žvilgsnio judėjimas reikalauja pastangų. Juolab, kad kuo toliau, tuo deriniai sudėtingesni – jie tik iš šono atrodo lengvai ir plaukiančiai.

Beje, studija stengiasi palengvinti įsivažiavimą pradedančiosioms ir savo svetainėje yra sudėjusi video pamokas. Ir tai yra super, nes manau, kad hula ne iš tų dalykų, kuriuos galima praktikuoti prišokamai. Man atrodo, kad būtų sveika kas dieną skirti kažkiek laiko judesių prisiminimui ir tobulinimui, nes tie baziniai žingsniai turi taip įaugti į kraują, kad gautųsi automatiškai – tuomet bus nesunku juos apauginti visokiais naujai išmokstamais dalykais. Tačiau, kiek supratau, net koncertinėje grupėje šokančios merginos kasdien to nedaro – nebent prieš koncertus.

Havajietiška hula yra kiek santūresnė nei Taičio, tačiau dėl judesių specifikos neabejotinai įtakoja hormoninį foną ir stiprina moterišką energetiką. Plačiaklubėms šie banguojantys judesiai, manau, yra absoliučiai natūralūs, bet, tikėtina, kad siauraklubėms dar naudingesni.

Apibendrinus man labai patiko ir mokytoja, ir studija, ant kurios sienos – paplūdimo vaizdas ir ventiliatoriai palubėje. Jau įsivaizduoju, koks jausmas, kai viduj oras taip įkaista, kad reikia vėjelio. Beje, mokytoja sakė, kad nors iš pirmo žvilgsnio hula gali pasirodyti rami, įsivažiavus šokis gali net nustebinti intensyvmu.

Taigi havajietiška atmosfera tikrai turėtų išblaškyti tą žiemišką lietuvišką nykumą. Taip ir norisi įsitrinti kokosų aliejumi su frangipani, champaca, jazminų eteriniais aliejais ir bent mintimis nusikelti į saulėtą paplūdimį.