Toje vietoje – ant Basanavičiaus-Pylimo g. kampo seniau veikė kažkoks ETNO baras, kuriame apsilankyti taip ir nesuspėjau. Bet kiek mačiau per langus, interjeras labai nesikeitė. Nesu tikra, ar senieji šeimininkai nors kiek koncentravosi į grilį, bet dabar vienoje iš “City chef” erdvių stovi reprezentacinis „Green Egg“.

Mes atlėkėm labiau ištroškusios bendravimo nei maisto, jau po pietų srauto, taigi aptarnautos buvo greitai ir efektyviai. Netrukus po užsakymo ant stalo jau garavo moliūgų sriuba su rozmarinais ir skrudintos baltos duonos riekelėmis.

Moliūgų sriuba gali turėti nemažai skonio variacijų, priklausomai nuo priedų, bet dauguma jų yra namie išbandytos, taigi nustebti būtų sudėtinga. Taigi sriuba normali, pakankamo skanumo – nieko ypatingo iš dienos pietų ir nesitikėjome.

Antrajam patiekalui nei viena burgerio nesirinkome, nes kuo daugiau galimybių juos valgyti, tuo rečiau jų norisi. Taigi jautienos-čiorizo kukuliai mums pasirodė pats tas. Jie buvo pateikti su bulvių purė, spanguolių uogiene, marinuotais agurkais.

Kukuliuose aiškiai jautėsi rūkytos dešros skonis, padažas turėjo barbekiu prieskonį, taigi patiekalas buvo tikrai ryškaus skonio. Tiesą sakant, aš į tokius žiūriu įtariai – kaip riziką padidėjusiam skrandžio rūgštingumui.

Vis dėlto, jei iš 7 savaitės dienų maitiniesi normaliai, o patiekale nepridėta kažkokių nesąmonių, virškinimas specifiškai nereaguoja. Taigi šįkart ne tik susivalgė skaniai, bet ir be pasekmių.

Šie dviejų pozicijų dienos pietūs kainavo 6 EUR – kainos ir kokybės santykis geras, nes kuo toliau, tuo mažiau tokių vietų Vilniuje.

Šiandien man žodis „demokratiškas“ yra antonimas žodžiui „overpriced“, taigi šią vietą, priminusią amerikietiško stiliaus užkandinę, apibūdinčiau kaip pakankamai demokratišką. Trūktų nebent iš kavinuko nenormuojamai pilstomo rudo birzgalo:) Ir nepasidomėjau, ar jie turi pusryčius, bet jiems tikrai tiktų juos turėti.