Apie jogą ir grįžimą prie klasikos

Į jogą galima žiūrėti kaip nori – galima joje matyti tik kūno lavinimą, lygiai taip pat galima traktuoti kaip dvasinę praktiką. Galvoju, kas tai visgi yra? Ir formuluojasi tik vienas atsakymas – tai žmogaus poreikiams itin gerai subalansuota psichofizinė sistema, efektyviai įtakojanti gerbūvį, kaip negali sportas ir religija – net kartu sudėti.

Tai nėra mano pirmoji pažintis su joga – bandžiau prisiminti, kada buvo mano pats pirmasis kartas – tai kaip minimum prieš 13 metų. Tuomet maniau, kad ši praktika mano temperamentui greičiausiai netiks, tačiau ši nuostata visiškai nepasiteisino.

Kodėl tiek metų nepraktikavusi nusprendžiau grįžti? Viena vertus, taip susiklostė, kad teko apriboti fizines veiklas – bėgimas ir šokiai virsdavo naktine kančia nerandant patogios pozos. Kita vertus, o gal susijusiai su tuo,  pastaruoju metu labai vargino prokrastinacija, išsikerojusi iš esmės visose sferose.

Taigi supratau, kad reikia kažkaip viską sustatyti į vietas ir labiausiai norėjosi disciplinos – kad užsiėmimai būtų kasdien. Taigi jogos studijos pasirinkimą nulėmė atstumas nuo namų – kad galėčiau nueiti pėščiomis, ir užsiėmimų tvarkaraštis.

Varianto gyme ar nespecializuotoj kūno lavinimo studijoje net nesvarsčiau – skirtumas turbūt panašus kaip tarp popso ir klasikos. Juolab, kad tapo įprasta, kad mokyti neretai pradeda vos prakutę mokiniai, niekada nesimokę pas jokį svamį ir vos su kelių metų praktika.

Prieš tuos kelioliką metų irgi pradėjau studijoje, kurioje be įprastų užsiėmimų vykdavo ir satsangai (mantrų giedojimas ir meditacija), tačiau niekas niekada proaktyviai į juos nekvietė ir tos filosofijos nebruko. Kiek aktualu, kiekvienas susiorientuodavo pats.

Turiu įprotį pasitikėti, kur mane veda nosis, taigi šiuo kartu labai nesigilinau. Pradėti nuo nulio ir klausyti įvado nenorėjau, tai pasiprašiau iš karto į pažengusių grupę. Sportuojantys žino, kad net po kelių savaičių pertraukos kūnas grįžta į startinę poziciją, tai ką jau šnekėti apie ilgesnę pertrauką. Taigi nusteikiau, kad bus sunku, bet kažkaip susitvarkysiu.

Pirmiausia labai gerai nuteikė, kad studija 9 pastato aukšte, langai didžiuliai, vaizdas puikus – girdi miesto ūžesį, bet šviesa ir oro cirkuliacija daro savo. Galima apsimesti, kad patalpos nesvarbu, bet jausmas kalba už save.

Tai pat jau pradžioje supratau, kad čia praktikuojama pagal Šivanandos sistemą, pagal kokią mokiausi. Tik tiek, kad mokytojas tarp pranajamos (kvėpavimo pratimų) ir asanų skaito svamio laišką pagal numerį, pasakytą kažkurio iš mokinių . Taip pat paskaito apie kokį nušvitėlį ir asanų metu.

Taigi nesusipratimų nekilo. Pranajama (kvėpavimo pratimai) nesukėlė jokio diskomforto – netgi buvo malonu, ypač ilgesni įkvėpimo sulaikymai, kai tampu biški dizzy. Tiesa, sėdėti buvo sunku.  Klubai taip užkerpėję, kad apie nieką net panašaus į lotosą negaliu svajoti, be to vaikšto kažkokie nerviniai impulsai – panašu, kad iš sėdmeninio nervo – kas gerokai erzina. Bandžiau stebėti juos, bet nuo to jie, kaip tikėjausi, nedingo. Be to, per sėdėjimo laiką taip sustingstu, kad sunku išeiti iš pozos – kojas reikia rankom atkėlinėt. Taigi su tuo teks pavargti.

12 saulės pasveikinimų – net rimtai nepridusau. Ant galvos stovėti vis dar galiu, nors dauguma daro pratimus. Atgal lenktis – jokių problemų, į priekį – šakės.

Vis dėlto jogoj esmė ne ta, kiek tu ką gali padaryti – esmė, kaip tu sugebi atsipalaiduoti įtampoje ir transformuoti skausmą į malonumą. Čia yra highendas, kuris man toli gražu ne visad pavyksta.

Manęs klausia, ar neatsibosta kas kartą daryti tas pačias asanas – pirmą dalį darom klasikinių ta pačia tvarka, antroje būna šiokių tokių variacijų dėl smagumo. Bet tik nebandžiusiems ir išpažįstantiems „efektyvų“ vakarietišką gyvenimo būdą, joga gali atrodyti lėta, pasyvi, nuobodi, nors ten veikti dar ir kaip yra ką. Tik tas veiksmas ne tiek išorinis, kiek vidinis.

Galutinio atsipalaidavimo metu pasitaiko užmiegančių ir net užknarkiančių, bet ne šį kartą. Mano sąmonė irgi gan greitai atsijungia, bet nepaisant to, kad beveik miegu, nesunkiai išgirstu tylų pirmą OM, kad galutinis atsipalaidavimas baigėsi.

Beje, pastebėjau, kad geresnis vaibas gaunasi, kai pati giedu „aum“, nes „a“ realiai suvibruoja kažkur pilve, „u“- krūtinėj, o „m“ – galvoje. Netikit – paeksperimentuokit. Pačią stebina, kad vis dar atsimenu Tryambakam mantros žodžius. Beje, man labai patinka, kai būna vyrų, nes žemesnio tono vaibas skamba įspūdingiau.

Po pirmo užsiėmimo galvoju, kiek daug reiškia pirmas mokytojas – jei padoriai išmoksti, tai turbūt visam gyvenimui. Beje, pirmas tampa tokiu etalonu, kad kitoks stilius net erzina – bet čia irgi užduotis prisitaikyti ir nesureikšminti. Nors, kai pasitaiko koks panašus į pionierių stovyklos vadovą, tai stengies net neatsimerkt, kad realybė akių nebadytų, jei jau ausų užsikimšti neišeina:)

Džiaugiuosi, kad keturias dienas pamokos ryte, nes užduoda gerą tonusą dienai, kita vertus, gerai ir dvi pamokos vakare, nes rytais labai sunku temptis, amplitudės gerokai mažesnės, taigi tik vakare supranti, kur tavo realios ribos.

Prokrastinacija išgaravo – pirmą savaitę buvau 3 kartus, nes ištiko šventės, antrą – 5, nes vienas kartas nuplaukė, kadangi buvau vienintelė mokinė, pastarąją – 6 kartus. Kol kas nenusibodo, greičiau tapo nekvestionuojamu įpročiu.

Jogos mokytojai sako, kad net jei praktikuoji tik fiziniame plane ir nesigilini į dvasinius aspektus, vis tiek pokyčiai vyksta. Staiga to galbūt nepastebi, nes jie palaipsniniai, tačiau iš laiko perspektyvos, manau, tampa akivaizdūs.

Dabar svajoju apie akro jogą – atrodo, kad būtent užsiimant poroje vyras patiria kaip būti atsakingu, o moteris – kaip pasitikėti. Vaidmenys aiškūs be jokių kalbų.

Po pusmečio

Grįžusi prie jogos, nekėliau sau jokių ypatingų tikslų, vis dėlto po pirmo intensyvaus mėnesio ji įsitvirtino kaip pagrindinė kasdieninė praktika. Ėmiau jos nebekvestuonuoti kaip ir įprastų kasdieninių higienos procedūrų, ėjau tiek kartų, kiek galėjau, bet be fanatizmo.

Be to, teko išbandyti ir tokį dalyką kaip 108 saulės pasveikinimai per vieną kartą, tai yra 54 ciklai kiekvienai kojai. Palyginimui, per įprastą jogos pamoką darome 7-10 ciklų. Taigi pirmajam kartui treniravomės penktadieniais, pridėdami po 10 papildomų ciklų.

Renginys buvo skirtas pažymėti rudens lygiadieniui (rugsėjo 22 d. ir pakartotas gruodžio 22 d.) – dalyvių buvo kelios dešimtys – nuo senbuvių iki kelių nematytų naujokų. Po treniruočių buvau rami – žinojau, kad padaryti reikiamą skaičių nebus problemų. Beje, man visai patinka monotoniški dalykai – psichologiškai nusiteikiu, kad tai truks ilgai arba – (kaip mėgstu pajuokauti – tiesiog amžinai  ir darau neskaičiuodama bei per daug nereaguodama į aplinką.

Kaskart po 10 ciklų trumpai atsikvėpdavome, po 3 buvo kiek ilgesnė petrauka nubėgti į tualetą ir pan. reikalams. Nors man keista, kai žmonės į valandos trukmės mažo intensyvumo užsiėmimą atsineša butelį vandens. Nors darydami saulės pasveikinimus ne pačiu lėčiausiu ritmu šiek tiek prakaitavome, bet man toks lengvas apšilimas yra pats maloniausias, o vanduo ne tik vėsina, bet ir skatina prakaitavimą.

Taigi visą tą kiekį pasveikinimų padarėme maždaug per valandą – bent jau aš pavargusi nesijaučiau, eigoje man nieko neskaudėjo ir jokia kūno dalis neapsunko. Ryte nuėjau į įprastą pamoką, taigi užfiksavau nedidelį pojūtį riešuose ir tricepsuose. Taigi visiškai minimalus jausmas, po antro tokio renginio iš viso nieko specifinio nejaučiau.

Tiems, kam fiziškai ar psichologiškai buvo sunkiau negu man, turbūt po visko buvo ir didesnis atlygio jausmas. Man tiesiog patiko daryti kažką naujo ir patikrinti savo ribas. Kol kas kūnas nepaveda – nežinau, kiek už tai dėkoti genetikai, kiek psichologijai.