“Casa la familia” picerija veikia apie pusmetį, tačiau buvusio soliariumo patalpose ją pastebėjau visai neseniai. Gal to ir nebūtų įvykę, jei ne atviros durys ir netikėtas Vilniaus senamiesčiui interjeras.

Pavadinimas itališkas, meniu pagrindas – picos, tačiau interjeras man visai nepasirodė itališkas – greičiau primenantis Santorinį ar dar kažką labiau rytietiško. Kadangi užmačiau krosnį, pamaniau, kad picos bus padorios.

Kai atvykome dienos pietų ir gavome sėstis prie krosnies – nors pietavimo pikas buvo pasibaigęs, vietų vis dar nebuvo. Dar geriau – turėjome galimybę stebėti procesus ir pabendrauti su kepėjais, atrodančiais kaip senelis ir anūkas – abu riestais ūsais. Bet sakė „ne giminės“ ir picerija ne jų – kaip tikėjausi pagal pavadinimą:)

Kai paklausiau, ar vyresnysis italas, indas ar lietuvis, sakė, kad žemaitis su visokiom vilnietiškom (o tai reiškia lenkiškas, žydiškas, slaviškas) priemaišom. Žodžiu, kalbas varinėti visai tinkami personažai:)

Tiesa, pica man iš galvos jau buvo išgaravusi – suviliojo dienos pasiūlymas – morkų-salierų sriuba su kokosu ir vegetariška lazanija. Beje, tik atėjusios supratome, kad virtuvė čia vegetarinė, nors man tai dar geriau.

Trintos sriubos tikėjausi tirštesnės – ne itin imponuoja rupios konsistencijos sriubos (kaip suprantu, taip gaunasi, kai trinamos ne iki galo išvirusios daržovės). Nustebino ir tai, kad joje beveik nebuvo druskos. Tas tikrai ne trūkumas, o privalumas – kiekvienas sūdosi pagal poreikį, daug kur kitiems atrodo normaliai, o man per sūru.

Kai gavau lazaniją – supratau, kad sriubos imti nereikėjo. Pilna įvairių daržovių ir gausiai aplieta padažu su pomidorais ir anakardžiais bei su šviežių daržovių garnyru porcija atrodė didelė.

Kadangi lazanija skendo padaže, buvo sunkoka identifikuoti įdarui panaudotas daržoves, bet buvo skanu. Ir taip sotu, kad tądien nieko daugiau valgyti ir nebereikėjo.

Kolegė ėmė keturių sūrių picą – padas geras, sūriai subalansuoti – nei per daug aštri, nei prėska, justi kedro riešutai, bet neperkrauta.

Maistas buvo skanus ir už normalią – 6,5 EUR – kainą. Aptarnavimas įdomusJ Jaunasis ir pagyvenęs vyriškiai šalia krosnies sukosi filosofiškai – niekur čia nenuskubėsi, juolab, kad kasa užstrigus. Gal statistiniam klientui pernelyg atsipalaidavę, bet, kaip sako rusai, модель такая.

Greta trypčiojo klientė, laukianti išsinešimui, mes laukėm deserto. Laukiančioji išsinešimo turėjo pakankamą pagrindą nervintis, bet vis tiek išėjo maloniai „apžaista“. Mes deserto nebelaukėme, teko tarpusavy sudylinti atsiskaitymą grynais, bet nesusierzinom.

Bendrąja prasme patiko, nes pabodo tos hipsteriškos įstaigos – čia atrodo, kad vasarą gaivu dėl „akmeninių“ suolų, o žiemą – manau, bus šilta ir jauku. Iš aplinkos smelkiasi kažkoks atsipalaidavimas, nesinori nieko strojinti dėl to tų aptarnavimo kliurkų – tiesiog čilinti ir nesukti galvos.