Jei aš būčiau vyras, būčiau labai ambicingas, nes žinau, kad tai, ko noriu – galiu. Jei aš būčiau vyras, labiau norėčiau būti drąsus, nei turtingas, nes praturtėti man reiškia pataikauti žemiausiam skoniui ir derinti interesus su tais, kuriems turtas svarbiau už teisybę. Jei aš būčiau vyras, aš nevengčiau įsipareigojimų, nes įsipareigojimas – tai laisvė prisiimti atsakomybę. Jei būčiau vyras, nebūčiau grožio vergas, nes žinau, kad pakuotė nelygi turiniui, o tas pats turinys nusibosta. Jei būčiau vyras, pasirinkčiau moterį, kuri „teka“, t.y. sugeba keistis, nes ir aš nestoviu vietoje. Jei būčiau vyras, nebūčiau užsispyręs, nes ignoruoti naują  ar papildomą informaciją tiesiog kvaila. Jei būčiau vyras, tikėtina, kad susiklosčius aplinkybėms ir ištikus silpnumo akimirkai, komandiruotėje išdulkinčiau kokią gražuolę. Jai pažadėčiau, kad amžinai prisiminsiu, bet išpažinčiau, kad šiam gyvenime esu įsipareigojęs kitai.  Jei būčiau vyras, suvokčiau, kad materialus pasaulis yra tik žaidimas, kuriame smagu laimėti, bet, jei iškrinta kitokia korta, visada galiu atsilošti kitame raunde – taip pat ir būdamas moterimi.

Taip susiklostė, kad dabartiniam žaidime esu moteris. Todėl, tikėtina, kad, susiklosčius aplinkybėms, sutiktam gerbėjui išpažinčiau, kad šiam gyvenime esu įsipareigojusi kitam, bet, ištikus silpnumo akimirkai,  pažadėčiau, kad amžinai prisiminsiu ir būtinai pasidulkinsime kitame gyvenime. Aš esu moteris, todėl nusileidžiu ir tuomet, kai nauja ar papildoma informacija tam prieštarauja, nes man taika svarbiau už teisybę, kuri dažnai reliatyvi.  Aš renkuosi vyrą, kuris „veda“, t.y. sugeba išgryninti sprendimą ir prisiimti atsakomybę už jo pasekmes. Aš nesu finansinio statuso vergė, nes žinau, kad gebėjimas uždirbti ir pasišventimas uždarbiui yra skirtingi dalykai, o tai, kas šiandien renkamasi kaip prabanga, rytoj tampa būtinybe. Aš jaučiu laisvę  paklusdama, nes nuolankumas – tai laisvė pasitikėti. Aš esu moteris, todėl labiau noriu būti rūpestinga, nei sėkminga, nes vaikytis sėkmės man reiškia atimti laiką ir energiją iš savo vyro ir vaikų. Aš nesu ambicinga, nes žinau, kad ne viskas, ko geidžiu, iš tiesų reikalinga.

Taigi, taip, aš vyrams ir moterims taikau skirtingus standartus, ir dėl to galiu būti laisvai kaltinama genderizmu, o gal net seksizmu. Nors abu terminai man atrodo ne į temą. Viena vertus, aš neneigiu, kad yra asmenų su mišria fiziologija, polinkiais ir poreikiais, tačiau jų egzistavimas niekaip neįtakoja daugumos tipiškumo. Antra, lyčių atskyrimas man nėra pagrindas nuvertinti ar niekinti priešingą lytį – greičiau atvirkščiai.

Išverstas politkorektiškumas

Juo labiau, aš nekvestionuoju lyčių lygybės teisine prasme ir esu nuoširdžiai dėkinga feministėms ir feministams, kurie šias teises mums, moterims, pramušė. Feminizmas nereiškia, kad moteris nenorės eiti paskui vyrą. Noras vesti ir būti „už vyro“ ( jei verstum iš rusų kalbos, o lietuviška prasmė turi kitokį akcentą, kurį aukščiau aiškinu intuityviai) lytims determinuotas biologiškai ir, jei viskas tvarkoje su hormonais, pasireiškia natūraliai.

Feminizmas tiesiog atima teisę iš vyro moterį vesti jėga – fizine, socialine ir ekonomine, o moteriai suteikia teisę neiti arba eiti savarankiškai, jeigu vedantysis pažeidžia jos prigimtinius interesus, pvz. fizinio ir emocinio saugumo, saviraiškos ir pan. Nėra ko vyrams šiauštis prieš feminizmą, nes tai rodo, kad vyras abejoja savo gebėjimu patraukti ir išlaikyti prie savęs moterį, nepažeisdamas laisvos valios principo.

Vis dėlto intencija lygybės pagrindu suvienodinti polinkius ir poreikius, įvyniojama į politkorektiškumo popierėlį, yra kaip yla, lendanti iš maišo. Pavyzdžiui, psichoterapeutas Andrius Kaluginas samprotauja : juk ir iš moterų šiandien nėra reikalaujama, kad jos sėdėtų kaip kokios vištytės namuose, tvarkytų buitį, prižiūrėtų vaikus. Vien to neužtenka, tai yra ribojantys moterį faktoriai.

Tikrai neužtenka? Ji privalo atlikti namų šeimininkės pareigas ir dar tiek pat pastangų skirti profesinei savirealizacijai? O jei moteriai užtenka savirealizacijos šeimos ribose, tai ji, tipo, višta? Kai moteriai primetami tokie, atsiprašant, „neribojantys“ reikalavimai, nenorėdama būti višta, dažna ilgainiui tampa nuo perfekcionizmo persitempusia furija. Įraše apie tai sakiau, kad būna išimčių, kurioms užtektų jėgų ir dar keliems vaidmenims, tačiau kur kas daugiau moterų, kurioms ir vieno gerokai per akis.

Kita vertus, labai tikėtina, kad reikalai su lyčių stereotipizacija analogiški kaip su rasizmu – snap judgement eksperimentai rodo, kad instinktyviam lygmenyje mes vis tiek liekame šališki, nepaisant to, kad sąmoningai deklaruojame politiškai korektiškas pažiūras.

Pritarimo ir pasipriešinimo šaknys

Šiandien man juokinga, kai žmonės rūpinasi, kad vaikiškos knygelės formuoja kultūriškai netinkamą požiūrį, nors jis yra biologiškai determinuotas. Juokinga, nes mano laikais nebuvo trendo taikyti aktyvių moteriškų herojų kvotų knygoms, filmukams ar kitoms veikloms, tačiau tėvai niekada nėra pasakę, kad kažkas man, kaip mergaitei, yra netinkama, nerekomenduotina ar draustina. Priešingai – mokė ir ratą pakeisti, ir lentyną surinkti.

Taigi ilgai lyčių vaidmenų skirtumus visiškai ignoravau – tik pasiskaičiusi knygelių iš evoliucinės psichologijos, pasiklausiusi vedų lektorių, supratau, kad gyvenau pagal vyriškus principus, o kitokias moteris, prisipažinsiu, laikiau vištomis. Tokio liberalaus  vakarietiško tipo lyderystė prieštarauja moteriškai natūrai, todėl sukuria didžiulę įtampą. Tai įsąmoninus, tapo aiškūs prioritetai, pakito elgesio principai, ir įtampa palaipsniui išsisklaidė.

Tikėtina, kad daliai žmonių pasireiškė atvirkštinis variantas: tiems, kuriems vaikystėje teko patirti spaudimą dėl lyties identiteto ir sunkumų tuos vaidmenis realizuojant, lyčių skirtumų akcentavimas – nors remiasi nebe kultūrinėmis dogmomis, o politiniam korektiškumui atsparia evoliucine psichologija ir fiziologija – kelia alergiją.

Be to, kultūra, kaip taisyklė, visada konfrontuoja su natūra – intelektas priešinasi prigimčiai. Ir tik retorinis klausimas, ar priešprieša, ar veikimas darnoje labiau prisideda prie laimės jausmo.

Vaidmenų pliusai ir minusai

Šiandieninė kultūra labai palanki ir skatina uniseksiškumą. Tačiau būtent lyčių supanašėjimas yra viena iš mažėjančio libido prielaidų. Netikit?

Vyrai moteriškėja, tampa sentimentalesni, jautresni, atviresni, jausmingi, o moterys vis dažniau perima vyrų mąstymo ir elgesio formas. Seksologai pasaulyje jau visai rimtai, tyrimų srityje, kalba apie vyrų frigidiškumą  – sako jau minėtasis A.Kaluginas.

Taip pat praėjusių metų pabaigoje moksliniame žurnale “Archives of Sexual Behavior” publikuotas straipsnis apie JAV jaunuolių tyrimo rezultatus, kurio viena iš išvadų:  šiandieninis  jaunimas seksu užsiima statistiškai reikšmingai mažiau negu ankstesnių kartų atstovai.

Tai būtų teigiama žinia nebent tokiu atveju, jei lyčių libido aktyvumas supanašės ir „žirkles“pavers „peiliu“, bet, įvertinus aplinkos poveikį fiziologijai, vargu.

 Aišku, gebėjimų ugdymas pagal lytį nėra sveikas, nes veda į priklausomybę, kuria stipresnioji šalis gali naudotis. Taigi, mano galva, kuo daugiau gebi, tuo geriau, tačiau tai nereiškia, kad turi pulti viską daryti.  Vedų požiūriu, geriau prasčiau atlikti savo pareigas, nei gerai svetimas. Žinoma, tai prieštarauja maksimalaus efektyvumo siekiančiam vakarietiškam požiūriui, tačiau jis yra labai paviršutiniškas ir turi neigiamą ilgalaikį efektą.

Uzurpuodami svetimas pareigas, „apvagiame“ partnerį – trukdome jam tobulinti savo gebėjimus darnoje su savo prigimtimi. Argi praktikoje nepastebėjote, kad, jei moteris imasi vyriškų reikalų, vyras tampa pasyvus ir neatsakingas? O jeigu vyras uoliai vykdo moteriškas pareigas, moteriai belieka imtis pasaulio užkariavimo? Sakysit „kuo tai blogai, jei tiesiog apsikeičiama?“ Ogi gamta tokios „harmonijos“ netoleruoja ir ilgainiui gan radikaliai pertvarko hormonus. Ar tai sveika, patys spręskit.

Vaidmuo – tik žaidimas

Kalbant apie lyčių santykius, banalu referuoti į fiziką, bet, kaip bebūtų, būtent ji apibrėžia gamtos dėsnius. Panašumai netraukia, traukia skirtumai. Norint išlaikyti trauką, reikia sveikos įtampos, kuri atsiranda tarp priešingų polių.

Taigi įsijautimas į moterišką ar vyrišką vaidmenį nereiškia neįgalumo – šiandien tai tarsi žaidimas. Partneriai žino, kad abu laisvai gali išgyventi savarankiškai, tačiau mėgaujasi parodydami, kad vienas nuo kito priklauso – juk taip pasijaučiame svarbūs ir reikalingi.

Tai nereiškia, kad savo vaidmens reikia laikytis 100% – tai veda į monotoniją. Beje, kaip rašo psichoterapeutas M.Scott Peck, vienas iš pasyvios priklausomybės požymių santuokoje yra tas, kad pasikeitimas vaidmenimis yra nelankstus. O sveikos poros kartkartėmis instinktyviai apsikeičia vaidmenimis – šitaip sutuoktiniai mažina priklausomybę vienas nuo kito.

Scenarijus pagal V.Uspaskich

Niekad nebuvau diskriminuojama ir turėjau progų įsitikinti savo sugebėjimais, todėl mėgstu seksistinius juokus. Nematau problemos pasakyti „pagalvočiau, bet neturiu kuo“ arba „man nereikia darbo, mano darbas – būti gražiai“.

Todėl pabaigai pacituosiu rekomendacijas  vyrams ir moterims iš V.Uspaskich knygos. Alergiškiems žmonėms patariu neskaityti, o kažkam gal tai suveiks kaip priešnuodis prieš uniseksinę propagandą:) Kaip mėgstu sakyti, kiekvienam juoke yra dalis juoko, o visa kita…

  1. Vyras negali turėti asmeninių malonumų, jis privalo gyventi kitiems.
  2. Jeigu vyras neturi misijos, idėjos pagal užkoduotą jam gamtos paskirtį, jis degraduoja, nebeegzistuoja kaip asmenybė. Jeigu vyras nejaučia savo misijos, jis neturi vyriškų savybių.
  3. Vyras privalo visiškai aprūpinti šeimą ir savo moterį, antraip nebetenka vyriškumo ir pradeda išsigimti.
  4. Pavyzdinė šeima yra tokia, kurioje moteris nežino, iš kur atsiranda pinigai, o vyras neįsivaizduoja, kur jie dingsta.
  5. Vyro pareiga – saugoti moterį nuo lyderystės. Vyrai įsidėmėkite: ne moteris kalta, tai vyras nesugebėjo apsaugoti jos nuo lyderystės, tiesioginė vyro pareiga – prisiimti atsakomybę už moterį ir padaryti ją laimingą.
  6. Apskritai moteris vyrui yra vienas geriausių investavimo šaltinių. Be abejo, tai turi būti tikra moteris.
  7. Vyras gali tapti lyderiu, misionieriumi tik išmintingos moters su džiaugsmingu veidu dėka.
  8. Ji privalo gyventi tuo, kuo gyvena jis, ir galvoti tik apie jį. Jei moteris galvoja apie skirtingus objektus, jos energija išsisklaido, ji jos nebekaupia.
  9. Tikrai moteriai keliamos dvi užduotys: būti gražiai ir teigti vyrui, kad jis yra puikus, pabrėžti jo privalumus, net ir pačius mažiausius. Kitaip tariant, moters paskirtis dvejopa – grožis ir rūpinimasis, moteriškumas ir motinystė.
  10. Moters prigimtis – ne pinigus uždirbti! Jos kūnas ir psichika pritaikyti visai kitokiems užsiėmimams. Moterys apskritai pagal savo prigimtį neturėtų siekti uždirbti pinigų, nes moters darbas – tai pirmiausia sociumas.
  11. Tikroji ponia neturėtų dirbti, jai reikia tik užsiėmimo, ir mėgstamo. Puiku, jei tas dar atneš jai neblogo pelno. Jei užsiėmimas nepelningas – nesvarbu.
  12. Niekada nebandykite įtraukti vyro į namų ruošos darbus.
  13. Vyras niekada nepatenkins jūsų polinio ir poreikio kalbėti, plepėti, kažką aptarinėti.
  14. Vyrai neturi pamirši, kad moterims reikia išlieti savo jausmus, ir šį jų poreikį vyrai privalo patenkinti. Priešingu atveju ji turės teisę kelti triukšmą.
  15. Jei kelti triukšmą moteriai pradeda vyras, jis jos akyse praranda savo autoritetą. Jai tai reiškia – jis toks pats kaip moteris, protas poroje kartu su emocijomis.

Jei atlaikėt iki galo, sveikinu – esat vakcinuoti! Tikėtina, kad prieš atsisakydami savo vaidmens ar griebdamiesi svetimo tiesiog pagalvosite, ar jums tikrai to (ne)reikia. Nepatinka Uspaskichas, skaitykite V.Hugo „L‘homme et La Femme“ (lietuviškai).