Ši vieta nėra ypatingai nauja ir pastebėta ne dabar – tiesiog įrašas laukė savo eilės.
„Liu patty“ desertai juolab nėra nauji – kartais įvairovės dėlei apsilankydavome „Mamma mia!” Stiklių g. ir visai skaniai suvalgydavom Liucinos Rimgailės kepinių.
Taigi, kai jie įsikūrė senojoje Užupio vaistinėje, kurioje yra išsaugotas retro interjeras, buvo labai įdomu patikrinti.
Užėjus apima keistas jausmas – lyg ir gražu dėl to vintažo, tačiau vaizdą darko plastikinės iškabos ir stalviršiai. Galbūt tai senų nuomininkų, kurie baldų išsaugojimą pradžioje sutraktavo, kaip trukdį, palikimas,
Tačiau naujų šeimininkų tai nepateisina. Raižytos taurės vitrinoje – gražu, bet kiti indai vietai stilistiškai nedera.
Asortimentas – keksiukai ir biskvitiniai tortai – gal visai ir nieko, seksualinių mažumų vėliavos spalvomis išdažyti tortų sluoksniai – kaip minimum, neskoninga. Gal toks tortas sudomintų vaikus, tačiau į tokią aplinką sintetinės spalvos išvis neįsipašo. Kaip pat kaip ir fone skambantis popsas.
Paragavom variantų su matės ir špinatų biskvitais bei juodųjų serbentų ir aviečių pertepais – skanu, bet ne tiek, kad specialiai eitum į vietą, kurioje yra kažkas iš esmės neharmoningo. Įvairūs eksperimentai sako, kad ne tik indų spalva, bet ir aplinka, įskaitant garsinį foną, turi nemažą įtaką, kaip vertiname skonį.
Man labai patinka ši vietą ir čia puikiai derėtų „Nostalgiškų skanumynų“ kavinė su kokiu lietuviškos retro muzikos repertuaru – konceptualiai tinkama lietuviškam Monmartrui ir turistams įdomiau.
Aš suprantu, kad verslą įsukti sunku ir reikia pamatuoti investicijas, tačiau jei jos taip stipriai riboja, kad nesamdomas ar neklausoma architekto/dizainerio, reiktų rinktis mažiau įpareigojančią vietą.
Vis dėlto interjeras yra kultūrinis paveldas ir skauda matyti tokį nesubtilų įsiveržimą. Pykite-nepykite, bet, jei būtų mano valia, kaip minimum „Liu patty“ sukeisčiau vietomis su „Patore“.
Leave a Reply