„Baikit plėšytis ir išsiplaukit galvą nuo propagandos, kad turite/galite būti ideali moteris“ – noriu pasakyt, kai išgirstu apie norą mėgautis šeimyniniu jaukumu, aukščiausiu lygiu varyti darbe, o be to dar skirti pakankamai laiko savo išvaizdai, sveikatai ir pomėgiams.

Tokia mintis kilo pavarčius pirmą „Ikonos“ žurnalą, kuris žiojosi apimti viską nuo high-endinio stiliaus iki supermamytiškų rūpesčių. Pasirodo, nuo tarybinės moters laikų ne tiek daug pasikeitė – tik, va, tempas dar padvigubėjo, nes reikia skirti laiko svetimo gyvenimo stebėjimui ir savo reprezentacijai socialiniuose tinkluose.

Tačiau vertinant šio žurnalo redaktorės Agnės Jagėlavičiūtės pasiekimus nejučia imi galvoti, kad gal visgi tai įmanoma – auginti kūdikį, būti žmona ir žurnalo redaktore, lankytis renginiuose, juose puikiai atrodyti, gaminti namuose maistą ir parašyti apie tai antrą knygą. Suabejoti priverstų nebent pasidžiaugimas, kad porą kartų per savaitę bus galima vaduotis Užkalnio koldūnais.

Iš šono tikrai gali atrodyti, kad labai panorėjus visgi įmanoma stipriai laikyti visus keturis namų kampus, tačiau ar iš tikrųjų taip yra?

Vedų filosofija besivadovaujantys saviugdos konsultantai sako, kad moters savirealizacija yra namai – profesinė ar visuomeninė saviraiška jai reikalinga tik tiek, kiek lieka laiko nuo šeimos. Tai liudija keturios stadijos, kurias moteris išgyvens bet kuriame darbe: pradžioje jai įdomu, vėliau ji šiek tiek pavargsta, tada tampa nuobodu ir galiausiai nebepakenčiama. Nes pasąmonė jai nuolat mėto alertus, kad ji skiria laiką ne tam, kam turėtų.

Tačiau, žiūrėk, gyvenimas ima išmeta priešingą pavyzdį. Mokslų daktarė ir profesorė Valentina Dagienė (straipsnis „Moteryje“, sausio nr.) užaugino 5 vaikus, išleido 60 vadovėlių ir knygų bei parašė per 200 mokslinių straipsnių. Ir dar sako, kad tai jai nebuvo labai sunku – ji mėgsta multitaskinti, kas iš tiesų yra moteriškos natūros fenomenas.

dagienes citata

Vis dėlto suaugę vaikai užsimena, kad mamai labiau rūpi studentai nei jie, taigi galima įtarti, kad dėmesio jiems trūko/sta ir, vargu, ar mums tai asocijuojasi su tobula mama.

Toks variklis tikrai pavydėtinas, tačiau egzistuoja ir visiškai priešingi pavyzdžiai: prenumeruojamų vakarienių verslo Lietuvoje pradininkė sako, kad auginant kūdikį, jai buvo tikra kančia suplanuoti ką gamins, ir kokių produktų vyras turėtų nupirkti vakarienei.

Tai kodėl vienos nesunkiai padaro daugiau, nei galime įsivaizduoti, o kitoms sunku net tai, kas atrodo savaime suprantama? Atsakymas vienas – mes visos skirtingos ir turime skirtingas gyvenimo užduotis bei ritmą. Taigi blogiausias įprotis yra nuolat lyginti save su aplinkiniais ir bandyti įsisprausti į rūbą, kuris tau visiškai netinka.

Saikas yra dorybė valgant, tai kodėl neturėtų būti gyvenant? Kam save įvaryti į maksimaliu greičiu besisukantį kasdienybės ratą ir stengtis pasiekti 100% visose srityse? Net jei tam tikrą laikotarpį gali atrodyti, kad tu sėkmingai viską derini, laiko klausimas, kada ultimatumą iškels sveikata.

Kita vertus, net ir racionaliai tai suprantant, kartais nepavyksta sustoti – tiesiog neišeina išjungti irracionalios programėlės, pavadintos perfekcionizmu. Beje, jis gali būti latentinis ir pasireikšti ne tik kritiniu užimtumu, bet ir priešingu elgesiu – nuolatiniu atidėliojimu ir negalėjimu atlikti planuojamų dalykų – vien dėl to, kad bijai, jog rezultatas nebus tobulas.

Kaip mitybos specialistai atskiria bloguosius ir geruosius angliavandenius bei riebalus, taip psichologai išskiria du perfekcionizmo tipus: perfekcionistines pastangas (perfectionistic strivings) ir perfekcionistinius rūpesčius (perfectionistic concerns). Jei pirmasis tipas gali būti naudingas, tai antrasis didina įvairių depresinių, nerimo ar valgymo sutrikimų riziką. Be to, yra įrodytas ryšys tarp perfekcionizmo ir perdegimo. Perfekcionizmas net vienoje srityje pavojingas, ką jau kalbėti apie visas.

Jei norite įvertinti, ar nekenčiate nuo klinikinio perfekcionizmo, simptomus rasite čia. Gydoma kognityvinės biheivioristinės terapijos būdu.

Apibendrinimui pasakysiu – nustokime idealizuoti viešai matomas personas, nes scena yra scena – ji visada turi užkulisius.

“Kai išgirstu apie tobulą žmogų, aš taip pamilstu savo ydas, savo silpnybes”, – sako Šarūnas Sauka.

Save

Save

Save

Save