Nustebinti naujovėmis mane būtų sunku – jau esu išbandžiusi NIA, dinaminę meditacijąMandala dance, Rytėlio šokius, „Upė in me“ praktiką, tačiau pastarąsias savaites mano energija seko tokiu tempu, kad “5 ritmų” praktika man buvo kaip aklai vištai grūdas.

Be to, taip sutapo, kad į ją išsiruošiau savo solidaus gimtadienio išvakarėse. Pastėjau, jog laikotarpis prieš gimtadienį dažnai kelia erzulį, norisi nuo visko atitrūkti.

Taigi išsiruošusi į pirmus “5 ritmus”, pabijojau kamščių, todėl nusiteikiau keliauti viešu transportu. Tačiau logistikos trikdžių neišvengiau, o nervas dėl pavėlavimo dažniausiai veda prie klaidingų sprendimų, sukeliančių papildomo vargo. Taigi, kol pėdomis atkapojau iki vietos, mano vėlavimas siekė jau daugiau nei 10 min. Žvilgtelėjusi per žaliuzių tarpus, mačiau, kad veiksmas viduje jau vyksta, taigi pamaniau, kad mano pavėluotas atėjimas greičiausiai sutrikdytų dalyvius, o aš ir pati nežinočiau, kaip elgtis pirmą kartą.

Taigi, nors ir apgailestaudama, bet ilgai nesvarsčiusi pasukau namop. Tačiau pamačiau ateinančią moterį ir viltingai pagalvojau, kad gal ji ten pat. „Akurat“ – pamačiau ir pasileidau paskui. Salėje buvo prietema, grojo muzika, į save nugrimzdę dalyviai blūdijo po patalpą. Tačiau persirengimo patalpoje dar buvo besiruošiančių. Taigi staigiai persirengiau ir pasiruošiau įsipaišyti į veiksmą.

Kadangi tokie dalykai man kaip ir ne naujiena, žodinis instruktažas nebėra kritiškai nebūtinas – nepatogumo ar susikaustymo nejaučiu. Prieš ateidama,” 5 ritmų” (5 rythms)  metodu giliai nesidomėjau, tik renginio pristatyme skaičiau, kad tai garsiausia pasaulyje sąmoningo šokio ir judesio praktika, padedanti save pažinti per patyrimą. Tai iš esmės autorinė dinaminė meditacija (kaip ir Ošo ar Mandala), paremta 5 judėjimo būdais – Tekėjimu, Stakato, Chaosu, Lyrika ir Ramybe, atitinkančiais penkias stichijas – žemę, ugnį, vandenį, orą ir eterį. Šią praktiką 8-ajme dešimtetyje sukūrė amerikietė šokėja Gabrielle Roth, siekdama  per šokį išlaisvinti mumyse gludinčią gydančią energiją.

Kad patekau ne į pagrindinę užsiėmimo dalį, o apšilimą, supratau tik jam pasibaigus. Tačiau pagal tai, kaip vedė ritmas, įtariu, kad visos tos 5 fazės buvo ir apšilime. O kai instruktorė paaiškino  fazes, pademonstruodama judesius – supratau, kad intuityviai maždaug taip ir judėjau. Per pauze buvo proga apžiūrėti ir kitus dalyvius, kurių buvo turbūt bemaž kelios dešimtys. Tarp visų moterų – du vyrai ir viena darželinio amžiaus mergaitė.

Po to prasidėjo esminė dalis. Melodinga Tekėjimo (žemės) fazės muzika nuteikia maloniai ir atpalaiduojančiai, svorio centras natūraliai traukia prie žemės, taip pat norėjosi judinti ir pėdas, bet galbūt čia dėl įpročio tap‘inti ritmą. Vietomis gabalai priminė sutartines, taigi šioje vietoje leidau sau pradėti dainuoti dar prieš instruktorei paraginant tai daryti. Šioje fazėje norisi judėti užsimerkus, panirti į save, tačiau tai nebūtina, tiesiog geriau žiūrėti išsklaidytu žvilgsniu.

Stakato (ugnies) fazė gerokai aktyvesnė, aštresnė, norisi daugiau judėti po patalpą, šokinėti. Buvome paskatinti ir sąveikauti vienas su kitu, neapsistojant ties vienu partneriu, o judant nuo vieno prie kito. Bandymas sinchronizuotis su kitu šokančiuoju mane visada pralinksmina. Šioje fazėje kūnas pasidengia prakaito sluoksniu ir tas jausmas man patinka.

Chaoso (vandens) fazėje muzika pasiekia intensyvumo kulminaciją, ritmas labai tankus ir, norint su juo spėti, reikia šiokios tokios ištvermės. Apskritai toks kapotas ritmas mane skatina kratytis – maksimaliai išpurtyti kiekvieną galūnę, nepraleidžiant ir galvos:) Paaiškinimų metu išgirdau apie galimą kiekvienos fazės šešėlį – nesu tikra, ar teisingai supratau, bet tai būsena, kai visiškai paleidi kontrolę ir prasideda nesąmoningi judesiai. Skirtingai nuo kai kurių praktikų, čia sąmoningumą sveika išlaikyti.

Šioje fazėje sudarėme ratą ir į vidurį išeidavo po kelis norinčius visiškai išsikrauti. Dabar jau prakaitas žliaugė. Man entuziazmas (kaip ir elektroninės muzikos diskotekose) paprastai “nusėda” anksčiau nei kitiems ir pradedu laukti pabaigos.

Lyrikos (oro) fazėje norisi plačių judesių, daugiausia rankomis, derinant juos su kvėpavimu – na, kažkas panašaus į taiči. Tik jei tekėjimo fazėje energijos centras dubenyje, tai čia norisi jį pakelti iki krūtinės. Apskritai šioje fazėje man norėjosi maksimaliai ištiesti stuburą, atveriant krūtinę, rankas išskleidžiant it sparnus, plastiškai judinti plaštakas ir pirštus. Šioje fazėje atgijo vaikystės prisiminimas, kad  norėjau būti balerina – pamačiusi filmą apie Aną Pavlovą, buvau pasiruošusi net grūdintis šaltame duše (gal iš čia mano potraukis eketėms?:)

Na, ir paskutinė fazė – ramybės (eterio), kurioje vėl norisi užsimerkti ir išgirsti, ko nori kūnas. Man norėjosi sulinkti per juosmenį, pasvyruoti į visas puses, prasitempti kaip jogoje, tupint, sėdint pražergtomis kojomis. Palaipsniui visi perėjo į horizontalią plokštumą. Instruktorė pasiūlė bet kuria kūno dalimi susiliesti su kaimynu –  su priešais gulinčiąja susirėmėm pėda į pėdą. Išgirdau tuos stebuklingus varpelius, kurie buvo per Žolinę Dalios pirtyje – iki dabar nežinau, kas tai buvo.

Baigę susėdome į ratą, pasidalijome įspūdžiais. Aš, kaip ir per NIA, jau chaoso fazėje pajutau pritrintus didžiuosius kojų pirštus – pasirodo, vertėjo profilaktiškai apsiklijuoti pleistru.

Beje, šio vakaro tema buvo susijungimas – ryšių su savo kūnu ir siela, bendruomene, planeta ir visata užmezgimas ar atstatymas. Aš jaučiausi gavusi ko ir norėjau – vis dėlto muzika ir laisvos formos šokiai yra mano stichija. Tačiau man nėra vienodai, kokia muzika – jei neveža (dėl to visai nenorėčiau prasidėti su Zumba), judėti galiu, bet pasitenkinimo tame mažai. Šiuo atveju playlistas buvo tikrai įdomus ir įtraukiantis. Patrauklu ir tai, kad užsiėmimas trunka apie 2,5 val. Tačiau nežinau, ką dariau blogai, kad vėlų vakarą man stipriai įsiskaudėjo galva.

Vis dėlto iš visų panašių praktikų ši man patiko bene labiausiai. Kai važiavau troleibusu namo per naktinį miestą (tai buvo vienas iš tų paskutinių, vasariškai šiltų rugsėjo vakarų), jaučiausi atjaunėjusi iki studentės ar net moksleivės. Kartu pagalvojau, kad būtų buvę gerai dar tada jausti tokį atsipalaidavimą ir pasitikėjimą savim. Bet dabartinio jausmo aš nekeisčiau į tiesiog jauną kūną. Todėl, kai pradedu jausti nostalgiją seniems laikams, save pagaunu ir mintyse pasakau – būtent tai yra pojūčiai, kuriuos kažkada prisiminsiu su didžiule nostalgija, nes iš tiesų pats geriausias laikas yra dabar.

p.s. argi sutapimas, kad gimtadienio proga gavau siuntinį iš mokyklos laikų draugės: jame buvo kvepalai  su žinute – “La vie est belle”.