Nesu 100 proc. tikra, tačiau, kai mokiausi mokykloje, joje aktų salę savaitgaliais nuomodavosi „Osho“ pasekėjai.  Kai kas turėjo raktą į pagalbinį kambariuką su anga, per kurią iš viršaus matydavosi visa aktų salė. Taigi turėjom progų paslapčia stebėti tuos užsiėmimus – žmonės užsimerkę chaotiškai judėdavo pagal muziką, stovėdavo apsikabinę, rėkaudavo ir dar kažką panašaus veikdavo. Nieko šokiruojančio ten nebuvo, bet tie „atsilupę sektantai“ mums buvo labai juokingi.

Tais laikais, kaip ir dabar, „sektantų“ etiketę racionalieji automatiškai prilipdo prie visų praktikų, kurių esmė jiems nesuprantama. Ir kiekvieno iš mūsų aplinkoje yra pilna žmonių, kurie kažko nežino, nebandė, bet atmeta kaip nesąmonę iš principo. Ir tai normalu – fixed mindset‘ui sunku ne tik pasikeisti, bet pastebėti ir pripažinti, kad toks esi.

Aš niekad specialiai nesidomėjau Osho, nes A.Dvorkinas priskyrė šį judėjimą prie totalitarinių sektų, tačiau tai nesutrukdė prieš gerą dešimtmetį keliems politikams, tarp kurių buvo ir sveikatos, ir buvęs vidaus reikalų ministras, susipažinti su šia veikla praktiškai. Eilinį kartą pažvengėm iš „durnių“.

Taigi jokio intereso išbandyti dinaminę osho meditaciją neturėjau, tačiau užmačiau renginį FB ir gana spontaniškai apsisprendžiau „kodėl gi ne?“. Juolab, kad šis užsiėmimas vyko ne osho centre, o vienoje, įprastas praktikas organizuojančioje studijoje. Ir žmogus, vedantis užsiėmimą, buvo žinomas iš senų laikų, kai pirmą kartą bandžiau užsiimti šivanandos sistemos joga.

Reikalas turėjo prasidėti anksti, taigi kėliausi 6 val. ryto. Kadangi pastaruoju metu dominavo saulėti ir karšti orai, tai netgi nebuvo sunku – išėjus gaiviai kvepėjo žydinčiais augalais, taigi važiuoti dar pustuščiu miestu buvo smagu.

Studija įsikūrusi pusrūsyje, taigi ten buvo vėsi prietema. Neskaitant mokytojo susirinkę dar buvo viena mergina ir du vaikinai. Vienas iš jų, kaip ir aš, “pirmas kartas”. Taigi mus mokytojas pirmiausia pakvietė pasižiūrėti pristatomojo video, kurį juokais pavadino šokiruojančiu ar kažkaip panašiai.

Iš karto prisiminiau, kad osho meditacijų video esu mačiusi, kai ieškojau info apie ciguno dinaminius pratimus. Per pastaruosius porą metų lankiausi įvairiose kūno praktikose, mačiau dokumentinių filmų, taigi didelio apšilimo tokiems reikalams man kaip ir nereikia. Tačiau kolega sumurmėjo, kad jei būtų žinojęs, gal ir nebūtų čia atėjęs.

Jei jums, kaip ir daugumai, meditacija asocijuojasi su rimtimi ir tyla, tai čia tikrai ne tas variantas. Užsiėmimą sudaro keturios fazės: pirmojoje – kvėpuojama chaotiškai ir galima sukėlinėti energiją lengvai bouncinant bei atitinkamai dirbant rankomis; antra fazė – iškrova, pojūčius išreiškiant kūnu ir balsu: nori rėkti – rėk, nori voliotis ant žemės  – voliokis. Trečia – šokinėjama iškėlus rankas, iškvepiant su garsu “hu”; ketvirtoje – staiga sustingstama; penktoje – švenčiama, improvizuotai šokama.

Šios fazės trunka po 10-10-10-15-15 min. Viskas vyksta užsimerkus, skambant jungle/tribal stiliaus muzikai, pabaigoje – indiško stiliaus su sitarais. Faktas, kad gyvendamas daugiabutyje tokiais reikalais neužsiimsi, taigi susirinkimas su kitais praktikuojančiais tam tinkamoje vietoje turi pagrindą.

Pirma fazė buvo lengva, kartu su kvėpavimu man tiesiog norėjosi atlaisvinti skirtingas kūno dalis jas kratant. Nors pastiprintam chaotiškam kvėpavimui reikėjo šiokių tokių pastangų, nes mums įprasta kvėpuoti ritmingai ir „sekliau“, bet būtent toks kvėpavimo būdas mus išmuša iš tipinio mąstymo struktūros. Antroj, iškrovos fazėj aplink girdėjau šūksnius, ir, nors tokio poreikio nejaučiau, parėkaut pabandžiau ir aš – nei šilta, nei šalta – dzin. Man toliau norėjosi kratyti galūnes, jaučiau kažkokį sąstingį/sunkumą sprande, bet nelabai žinojau, kaip jį iš ten iškratyti.

Pirmosios fazės man praėjo greit, bet vis dėlto neatsilaikiau akies krašteliu nežvilgtelėjusi ką veikia kitiJ Todėl, matyt, ne veltui kai kuriuose užsiėmimuose naudojami akių raiščiai – mažiau pagundų, labiau panyri į savo pojūčius. Aš tikėjausi, kad man patiks šokinėti iškeltomis rankomis, bet turbūt jau po kelių minučių supratau, kad lengva nebus. Pradėjo kilti kūno temperatūra, mušti prakaitas, plaukai lipti prie veido. Bet čia niekis palyginus su kojom – blauzdos tapo lyg švininės, traukė prie žemės ir visai nebenorėjo šokinėt. Jaučiau, kad prisitryniau didijį vienos kojos pirštą. Nemalonu, bet ne tiek, kad sustočiau. Šokinėjau kuo mažiau pakildama nuo žemės, išspausti “hu” kuo toliau tuo buvo sunkiau, iškeltos rankos „džiūvo“. Kelis kartus aplankė mintis, ar ištversiu iki fazės pabaigos.

Bet komanda “freeze” nuskambėjo netikėtai. Rankos automatiškai nusviro – protas nusprendė, kad galiu sau leisti nesikankinti. Vėliau kolegos pasakojo, kad iškeltas rankas laikyti sunku tik iš pradžių – po to atrodo, kad galėtum dar. Būtent šioje fazėje prasideda savižvalga. Man susidarė įspūdis, kad stoviu ant vienos – dešinės kojos, nors į žemę rėmiausi ir kaire, tada supratau, kad mano klubai, nepaisant pojūčio dešinėje, yra ne virš dešinės kojos, o gerokai pavažiavę į kairę. Man buvo įdomu patyrinėti pojūčius keičiant geometriją, taigi nesilaikiau komandos sustingti ir patikrinau, kaip reikalai keičiasi stumtelėjus klubus į dešinę ir grąžinus atgal. Čia man rimta tema analizei, nes turiu chroniškų bėdų su kūno dalių disbalansu.

Šventimo fazėj buvo galima judėti kaip nori, bet nepasakyčiau, kad man labai to norėjosi. Šokio judesiai prasideda nevalingai, kai labai patinka muzika (kaip kad buvo mandala dance), bet šįkart aš mieliau būčiau prigulus.

Kai viskas baigėsi, tylėdami atsigėrėm vandens ir sėdom tyliai savižvalgos (vipassana) meditacijai. Šitas dalykas nėra naujas, tačiau negaliu sakyti, kad man sekasi. Galvoje išnyra kažkokie atsitiktiniai vaizdai ir frazės, atrodo, niekaip nesusijusios su mano gyvenimu. Tarsi į eterį išlįstu piratinės programos – na, žodžiu, kažkokios proto šiukšlės.

Po meditacijos turėjome galimybę užduoti klausimų. Man rūpėjo, kiek čia svarbu laikyti pastangą, jei jauti, kad kūnas instinktyviai nori nutraukti fizinį diskomfortą. Atsakymas mūsų prote – jis, bandymas mus apsaugoti, sistemas bando shutdowninti anksčiau, nei iš tiesų to reikia. Aš su tuo sutinku – mes galime daugiau nei galvojame, bet ar iš tikrųjų to reikia? Vis dėlto į šiuos (o gal ir visus) klausimus -niekas iš išorės – tik tu pats gali atsakyti. Darai kaip atrodo, tačiau stengiesi likti atviras ir kitiems variantams, nes open mindset žino, kad jis nieko nežino, o atrodymai per gyvenimą keičiasi.

Įdomu, kad mano požiūris į šią praktiką visiškai neutralus – nei patiko, nei nepatiko; nei čia kažkas nenormalaus (juoko joga man pasirodė keistesnė), nei kažkas įspūdingai paveikaus. Vis dėl to, tikėtina, kad efektas pasireiškia ne iš pirmo karto, bet praktikuojant daugiau – juk pilnai atlaisvinti varžtus vis tiek reikia laiko.

Beje, žmonėms, kurie nuolat susiduria su neigiamas emocijas sukeliančiomis situacijomis ir jose valdosi, tas įtampas reikia kažkur išleisti, taigi ši praktika galėtų būti veiksminga. Tas jaunas vaikinas, kurį video pristatymas kiek nustebino, po visko irgi neatrodė nusivylęs – greičiau priešingai. Apskritai mokytojas pastebėjo, kad dabar nemažai jaunų žmonių kelia klausimą, kodėl jie turėtų dalyvauti „žiurkių lenktynėse“ ir ieško esminių atsakymų.

Be to, pastebėjau, kad nepaisant karštos dienos, energijos tądien turėjau itin daug – vakare dar nuėjau į savo jogą ir satsangą, kas truko dar 3 val. su kapeikom. Tačiau blauzdų raumenis, ypač dešiniosios skauda dar dabar, t.y. daugiau nei tris dienas. Taigi kai kurioms kūno dalims, sakyčiau, visgi buvo pereboras. Bet vis tiek prie progos pakartočiau. Juolab, kad po užsiėmimo niekas neskubino dingti – su mokytoju daugiau nei pusvalandį prašnekėjom apie rūpimus dalykus, kurių su bet kuriuo pažįstamu, deja, neaptarsi.

Dinaminę osho meditaciją kai kas galėtų nurašyti dėl nevienareikšmės jo lyderio, indų mistiko  Bhagwano Shree Rajneesh‘o reputacijos, tačiau šį metodą naudoja ne tik šio judėjimo nariai, bet ir žinomi psichologai. O ir įsigilinti į mokymo turinį būtų ne pro šalį – per daug nesureikšminant autoriaus. Nes ne per kiekvieną prabyla išmintis, bet visi mes žmonės su savo silpnybėmis.