Nėra jokios diskusijos apie tai, kad juoktis – ir malonu, ir sveika. Klausimas, kaip yra su juoko imitacija.

Malcolm Gladwell knygoje „Blyksnis“ yra minimas eksperimentas (beiremiantis veido išraiškos atsako hipoteze), kad, tarkime, dirbtinai fiziologiškai šypsantis, nuotaika realiai pagerėja. Galima pagalvoti, kad analogiškai turėtų veikti ir dirbtinis juokas. Juolab, jog tikėtina, kad imituojant gali kilti natūralus juokas.

Būtent šie faktoriai nulėmė, kad ryžausi išbandyti juoko jogą, nors jokio specifinio intereso neturėjau. Gyvenime nesu labai santūri – žvengiu ir ne vietoje, ir ne laiku, ir garsiai, ir iš dalykų, kurie kitiems (ypač be konteksto) visai neatrodo juokingi. Taip pat nevengiu posakiais, išraiškom ar judesiais pajuokinti kitus.

Aišku, turiu pripažinti, jog suveikė nemokamo užsiėmimo faktorius. Tuo pačiu tikslu į vienos kolegijos patalpas susirinko plius minus dešimt moterų – ir jaunesnių, ir vyresnių už mane.

Juoko jogos instruktorė labai simpatiška, besišypsanti ir besinaudojanti bet kokia proga pratrūkti skambiu juoku. Nusiteikimas smagus (o gal tai ir yra problema, vertinant skirtumus „prieš“ ir „po“?). Susirenkam į nedidelę apvalią auditoriją. Su ventiliacija joje problema, taigi paliekamos atviros durys. Netoliese prie kompų sėdi studentai, taigi instruktorė iš anksto jų atsiprašo, kad mes būsim garsūs.

Užsiėmimas prasideda nuo trumpo susipažinimo ir įvadinių pratimų. Vienas iš jų atsipalaidavimo, naudojamas po kiekvienos užduoties – įsitempti iškėlus rankas ir lenkiantis per juosmenį numesti jas žemyn, lygiagrečiai atsidūstant tokiu paaukštintu moterišku balseliu.

Toliau vienas po kito seka pratimai susiję su aukštesniais (xixi) ir žemesniais (xaxa) juoko garsais. Visų jų nebeprisimenu ir tai nėra taip svarbu. Prasideda darbas poromis, nuolat jomis besikeičiant  – reikia imituojant juoką lankstytis kaip rytiečiams, aiškinti kažką bereikšmių garsų kalba (lektorė ją vadina svaičiojimu), vaidinti antis, beždžiones, pingvinus, pokalbį telefonu.

Tas kvailiojimas nėra sunkus (nebent labai susikausčiusiems žmonėms, kurių šiuokart lyg ir nebuvo), tačiau kartu ir beprasmiškas.  Beje, reikia paminėti ir dar vieną faktorių – užsiėmimo metu buvo filmuojamas reportažas apie instruktorę, taigi aplink visą laiką sukiojosi kamera. Negaliu pasakyti, kad tai turėjo didelę reikšmę, tačiau kartais pagalvodavau, kaip visa tai turėtų atrodyti iš šono žiūrinčiam žmogui?

Na, jei visai be konteksto, tai panašūs dalykai turbūt vyksta durnyne. Man jausmas buvo panašus kaip dramos būrelyje – reikia vaidinti, ir vaidini. Dirbtinumas akivaizdus ir nuoširdus juokas man nė karto nesukilo. Na, solidariai pusiau dirbtinai nusijuoki, kad neparintum kompanijos, ir tiek. Nors pratimai truko po porą minučių, vis tiek pagalvodavau – nu kiek galima, galėtų jau baigtis.

Po maždaug 45 min. trukusio užsiėmimo dalinomės įspūdžiais. Buvo tokių pasakymų, kad kai gyvenimas toks pilkas, ši praktika yra geras dalykas. Viena dalyvė pastebėjo, kad jaunystėje juokėsi dažniau. Gali būti, kad kai kuriems žmonėms, kurie perdėm rimtai vertina savo atrodymą kitų akyse, tai vienintelė „teisėta“ proga pakvailioti.

Tuo tarpu man tai, kas atrodo kvailai, nebūtinai yra juokinga. Aš nesistebiu, kad dažnas antrą kartą į tokį užsiėmimą neateina. Laikinas atsipalaidavimas (jei jis įvyksta, nes prieš tai buvo įtampa), aišku, geriau negu nieko, bet toli tai neveda. Jei visgi randasi poreikis tokioms terapinėms praktikoms, reiktų užsiimti ne tik simptomų lengvinimu, bet imtis ir priežasčių, kurios labai dažnai suvedamos į nepalankias gyvenimo aplinkybes, o iš tiesų labiausiai priklauso nuo požiūrio kampo.

Kitas svarbus dalykas, kurį primygtinai noriu pabrėžti – juoko joga, kaip ir visos kitos su jogos pavadinimu siejamos nesąmonės, kurių bene naujausia – ožkų joga – neturi nieko bendro su joga. Šios žmogaus tobulėjimo sistemos, paremtos gilia filosofija, vardo savinimasis praktikoms, kurios prasilenkia su jogos tikslais, yra pigus būdas – pasakysiu liaudiškai – bandyti nujoti į rojų ant svetimo b.

Sąmoningi žmonės tai  vadintų juoko mankšta, nes tame nėra nieko daugiau. O ir mankštinti juoko raumenis, mano galva, verčiau ne laboratorinėmis, o lauko sąlygomis.

foto: Vienaragis.lt žaidimas “Have a smile”