Atelier Amaro (Michelin*, Varšuva)

Autorius: Eglė Murauskaitė

Pradėkim nuo esmės – jeigu mėgstat maistą ir galite sau leiste 50 eurų vakarienę Vilniuje, tai skriskit į Varšuvą pažiūrėti, kaip atrodo „Michelin“ žvaigždutės verti 50 eurų pietūs.

„Michelin“ padangų gamintojai sukūrė legendinį restoranų gidą, norėdami paskatinti savo klientus daugiau keliauti – ir taip greičiau nudėvėti automobilio padangas bei pirkti naujas. Į Varšuvą skridau ne specialiai papietauti (nors „Wizzair“ 9 eur skrydis turėtų sugundyti ir tokius), bet Kino pavasario filmas “Mišelin žvaigždutės” man priminė, koks tai gali būti malonumas. Įvertinusi savo dažniau lankomus miestus, atstumą nuo Vilniaus ir maisto kainas, nusprendžiau, kad Varšuva siūlo puikų kainos ir kokybės santykį mano pirmajai Michelin patirčiai.

Čia yra du arčiausiai Vilniaus esantys Michelin restoranai – „Senses“ ir „Atelier Amaro“. Pastarąjį pasirinkau, nes jis siūlo ir pietus („Senses“ – tik vakarienę), ir specializuojasi sezoninėje modernioje Lenkijos virtuvėje – mane sudomino, kaip tai atrodo (tarkime, turint omenyje „Sweet Root“ ar „Saulos siūlomas“ modernios Lietuvos virtuvės versijas). „Atelier Amaro“ pietus siūlo tik ketvirtadieniais ir penktadieniais, ir vietą galima gauti rezervavus daugmaž savaitei į priekį.

Restoranas įsikūręs Lazenki parko pradžioje, 30 min nuo „Chopen“ oro uosto arba 15 min nuo centrinės autobusų stoties. Pastatas – visai neįspūdingas plytinis namukas – nežinodamas praeitum. Interjeras  – pilkų atspalvių su ornamentais cemente – man didelio įspūdžio nepaliko: daugmaž panašu į kitus šiuolaikinius restoranus. Užtat džiugino muzika – moderni, senesnės populiarios dainos ir vokalinis (ne lifto) džiazas. Pietų metu užpildyta maždaug pusė restorano, girdėti daug anglų kalbos – galbūt diplomatai iš netoliese esančių ambasadų ar turistai.

Kai atneša meniu, kombinacijos intriguoja, tačiau, kadangi surašyti tik patiekalo ingredientai, sunku suprasti, kokia forma – sriubos ar salotų – jie bus pateikti. Galima rinktis pietus iš bet kurių 3 (145 PLN, 34 EUR), 4 (180 PLN, 42 EUR) arba 5 patiekalų – aš imu vidurinį variantą. Siūloma ir vyno, girdžiu kaip prie gretimo staliuko už papildom mokestį užsisako wine pairings (prie patiekalų derintus gėrimus), bet aš vis1 popietę lieku prie gazuoto vandens.

Kiekvienas patiekalas įnešamas teatrališkai, priėjęs padavėjas detaliai pasakoja kas ten ir kodėl. Belaukiant užsakymo šefas vaišina pirmuoju “komplimentu”: agurkas su baziliko aliejumi ir gėlėtom dekoracijom (įsivaizduoju tą darb1 su pincetu…), salotos lapeliai mirkyti balzaminiame acte su jogurtu ir verbenų aliejumi, ir kriaušė ant pagaliuko su baziliko lapeliais.

Atkeliauja didelis dubuo skrudintų sėklų (pistacijų ir galbūt moliūgo) ir mažesnis – šviežio sviesto. Mentelė sviesto atkabinama ir maišoma skaldytuose riešutuose prieš patiekiant. Šalia – fantastiškai kvapni duona, šilta, traški sviestinė bandelė su vos juntamais rozmarinais plutelėje, ir juoda duona su graikiniais riešutais, tamsi ne nuo sepijų rašalo bet pelenų.

Visi indai – sunkūs moliniai dubenys, dažnai papildomai atšaldyti. Atkeliauja pirmas iš mano užsakytų patiekalų – salotos. Tai avokado tyrelė, ridiko skiltelės ir trintos rūgštynės. Visas patiekalas ledo šaltumo, bet ne kristalai. Ant viršaus – gabalėlis eršketo, jis atnešamas atskirai karštame dubenėlyje su šalia smilkstančia anglimi.

Salotas seka šalta sriubytė – kiekis ir trapumas sriuba vadinti neleidžia. Lėkštėje morkų virtinukai, įdaryti parūkytu ožkos sūriu, žemuogės ir kiškio kopūstai. Visa tai užpilama – nepaskandinama – šalta skysta sriuba/sultiniu iš pomidoro ir verbenos.

Pagrindinis patiekalas – plekšnė (turbot). Žuvies gabaliukai purkšti kiškio kopūstų putomis, tarpe – plona kriaušės ar obuolio riekelė, grietinėlės padažas, apačioje dviejų rūšių grybai – juodi ir garbanoti. Man šis patiekalas patiko kiek mažiau, nes mėgstu ragauti visą siūlomą lėkštės kombinaciją kąsnyje, o dėl vaisinio sluoksnio pjaustoma kompozicija, deja, suyra, – bet vis tiek skanu!

Siūlomas kavos ir arbatžolių pasirinkimas iš molinių indelių, ir patiekiamas desertas. Aviečių milteliai, rabarbarų ir kremo putėsiai, rožių ledai, ploni rabarbarų kąsneliai, ir pinijos. Maloniai liežuvį badantys rausvi džiovinti augalai. Nors nesu saldumynų mėgėja, man šis patiekalas paliko didžiausią įspūdį, paliesdamas visą pojūčių spektrą – šalta, sausa, minkšta, trašku, rūgštu.

Kol laukiau sąskaitos, atkeliavo desertinis šefo komplimentų rinkinukas: korio šaukštelis su konjako kremu (korio kvapas ir tekstūra daug prideda!), rausvo šokolado sfera užpildyta rababarų tyre, ir magnolijos (jei gerai išgirdauJ) lapelis su šaltu šerbetu.

Bebaigiant pietauti priėjo restorano vadovas, ne formaliai paklausti ar skanu, bet iš esmės pašnekėti – kas labiausiai patiko, kaip tai atrodo lyginant su kitom mano kulinarinėm patirtim, pasakojo kokie šefai juos įkvepia. Malonu! Po pietų pakilau stebėtinai soti, bet neapsunkusi, ir jaučiuosi pradėjusi suprasti, kodėl Michelino žvaigždė čia buvo įsegta – bet ir kodėl tik viena.