Visada sakydavau, kad šokiai – geras cardio. Jei kas gaudosi tempe, tai atšokinėti valandą su 165-225 bpm muzika yra reikalų. Jei netreniruotas ir rūkai – gali gaut aparpulį. Apie suderinamumą su alkoholiu net nešneku, todėl lindyhoperiai geria mažai, dažną social‘ą (atviras šokių renginys) – tik vandenį.

Taigi vakarėliai be alkoholio – man jokia naujiena – greičiau norma. Tačiau „My Hero“ organizuojamo „Rytėlio“ (rytinio vakarėlio) legendos akcentuoja būtent tai – koks tu išskirtinis ir crazy, jei eini į vakarėlį ryte. Man tos legendos nei motais, tačiau vežanti atmosfera – labai svarbu, ypač kai atsibosta monotoniškos cardio veiklos (bėgimas ir pedalų sukimas).

Taigi, sužinojusi, kad prieš „Vegfestą“ bus „Rytėlis“ nenorėjau praleisti progos, nepaisant to, jog tądien gan anksti turėjau išvykti. Prie „Vegfesto“ buvo priderinta ir šio „Rytėlio“ tema – flora ir fauna. Beje, būtent ji tapo pretekstu pasidovanoti sau „Due“ tympas – jų drabužiai šiai temai tinka idealiai, o 1-erių metų intensyvaus jogos lankymo sukaktis man neatrodė pakankama priežastisJ

Tiesa, dar per „Vinted“ buvau papigiai „nukovusi“ specialų kaklo papuošalą – auksinę gyvatę, bet suabejojau, ar nebus rytui pernelyg ekstravagantiška;)

Kad šeštadienį nesunkiai atsikelsiu 6:00, jau žinojau iš pirmo dinaminės meditacijos karto. Veiksmo vieta – VCUP terasa. Dauguma joje susirinkusių žmonių su kostiumais nepersistengė – buvo apsirengę įprastais sportiniais drabužiais, tik kai kurie vilkėjo kažką su augalų motyvais.

Ne veltui herojų herojus Ignas Bakėjus, pats vilkėjęs vilko kostiumą,  juokais perklausė – tai savo kostiumus apsivilksite po jogos? Tiesa, reikalą taisė aplink besimalantis vienas personažas su drakono/dinozauro kostiumu.

„Rytėlis“ prasidėjo nuo jogos, kurią vedė jauniems turbūt mažai žinomas legendinis 10 dešimtmečio elektronikos festų („Strokes Temple“, „Techno valentino“) organizatorius DJ Saga, kurį išvysti jogos mokytojo vaidmenyje buvo gan keista, bet nesakyčiau, kad netikėta – kai gerai užvarai, ateina laikas perdegti ir atsiversti:).

Koks tos jogos žanras, negaliu pasakyti, tačiau viskas prasidėjo nuo 5 tibetiečių pratimų – kiekvieną pakartojant po 10 kartų. Sakoma, kad juos darant kasdien (kiekvieną iki 21 karto) nieko daugiau daryti ir nebereikia. Tačiau jais toli gražu nebuvo apsiribota.

Jogos pradžia man buvo sunki – viena vertus, apskritai nemėgstu tampytis ryte, nes būnu gerokai sumedėjus, kita vertus, pradžioj teko viską daryti pusiau lotose,  o man ta poza net po metų praktikos be pagalvėlės po subine gerokai nepatogi. Apie pasilenkimą joje į priekį kol kas net nesvajoju, nors pažanga lenkiantis tiesiomis kojomis po metų jau matyti.

Kai tą dalį atkentėjau, viskas tapo gerokai lengviau – klasikinių pozų – žvakės, plūgo, skėrio, kobros nedarėme, užtat teko daryt varniuką, klasikinį ir išsirietusį šunį, buvo kažkokie pabandymai ant galvos – aš ir dar keli žmonės pastovėjom kaip pridera. Vieną pratimą teko daryti su partneriu – sėdint susilietę pėdom turėjom traukti vienas kitą link centro – man pasitaikė ne itin atsargus porininkas, tai teko pristabdyt arklius – pernelyg didelė rizika pertempti raiščius.

Joga man šiek tiek prailgo – norėjosi greičiau eiti prie reikalo, dėl kurio susirinkom. Kol tampėmės, prisirinko daugiau temiškai pasipuošusių žmonių – merginų su gėlėtom suknelėm ir vainikais, kažkas su karvės kostiumu. Po jogos ritmas pagavo iš karto. Aš nelabai išmanau muzikos stilius ir prisitaikyti galiu prie daug ko, tačiau malonumą šokiai teikia tik tada, kai muzika veža.

Čia nebuvo tas atvejis, kai reikia labai save laužyt, bet ir ne iš tų, kai tiesiog priot. Užtat šaunu, kad buvo kas parodo kelis judesius, kuriuos galima kartoti sinchroniškai su visais, nesukant galvos.

Kai baigėsi „šokių pamokėlė“ ir prasidėjo saviveikla, mačiau, kad ir kiti nėra taip jau labai atsipalaidavę. Vienas vaikis norėjo, kad susidarytų ratas ir parodytų kokius breiko judesius moka –  gavosi toks trumpas battle‘as be laimėtojų.

Bakėjus rekomendavo užsimerkti ir jaustis taip, tarsi niekas nemato. Tas, aišku, padeda. Tačiau aš nusprendžiau, kad jei tik šiaip judėsiu, kraipydama rankas ir kojas, nieko nebus – reikia šokinėti, pageidautina, iškėlus rankas – grynai kaip dinaminėj meditacijoj. Ir būtent čia yra kablys – kuo daugiau šokinėji, tuo labiau atrodo, kad veža. Žodžiu (perfrazuojant) – kas nešokinėja, tas durniusJ

Tada atėjo Edgaras Lubys, kažkada vadintas „Amberlife“. Aš nieko nežinau apie lietuvišką pop sceną – esu girdėjus tik tuos, kurie sugeba išlįsti į tarptautinį kontekstą. Nelabai man tos dainelės, bet gyvą garsą reikia gerbti, tai atšokinėjau iš širdies. Man mažai pažįstama žvaigždė irgi sakė, kad mes, tipo, keistuoliai-šaunuoliai – tūsinamės iš ryto ir blaivūs. Nurašyčiau tai ant pataikavimo, nes dabar daugumai sveikas gyvenimo būdas (sportas, blaivybė ir veganizmas) tik ir galvoj. Ir su juo lygiai taip pat prieinama prie kraštutinumų ir pakazuchos.

„Rytėlis“ yra gera iniciatyva, paįvairinti įprastus fizinius užsiėmimus. Kad būtų vertas savo kainos, vertėtų bent jau atidžiau parinkti rėmėjų produktus –  aštrus veganiškas imbierinis batonėlis gal ir sveikas, tačiau arti bjaurumo ribos; negazuota „Birutė“ tikrai geriau už gazuotą, o natūralios sultys už vaisvandenį.

Atsipalaiduoti ir įsikrauti energijos iš tiesų kartais reikia mokytis. Bet esmė ne įprotyje vartoti relaksantus ar stimuliantus. Esmė tame, ar mes mokame sąmoningai atsipalaiduoti nuo savo įvaizdžio (juk tam tie relaksantai ir stimuliantai reikalingi) – ar mums visgi svarbiausia kaip atrodome, kaip kiti mus mato ir vertina?

Pagal tai, kiek renginy buvo stories ir selfių su hashtagu Rytelis, manau, kad iki to dar toli – reikia iš tiesų perdegti, kad įgautum naują kvėpavimą:)