Link žolinės pajutau, kad gamta beveik brandos kulminacijoje ir jau greitai persivers į nykimą, kartu norėjosi moterų kompanijos, taigi „Upė“ man pasirodė tinkamiausia išbandyti praktika, sinchronizuojant energetinius santykius su ir gamta, ir moterų gimine.

Matyt kažkaip norėjosi įsižeminti, traukė prie žemės spalvų – rudos, juodos.Be to, Žolinės išvakarėse vykęs renginys viliojo galimybe pirmą kartą pereiti per žarijas. Vis dėl to renginio dieną meteorologai žadėjo liūtį, taigi paskutinę valandą net suabejojau, ar viskas įvyks taip, kaip planuota.

Tačiau atvykusi į vietą – poilsio sodybą netoli Vilniaus – pamačiau, kad niekas čia dėl orų per daug nepergyvena. Taigi „bus kas bus“ tėkmei atsiduoti buvo nesunku.

Įėjus į teritoriją, pasitiko viena iš organizatorių, paaiškino kur kas vyks ir kaip reikėtų elgtis.  Teritorijoje, į kurią turėjome įeiti ir laikytis tyloje, kūrenosi nemažas laužas. Kelios dešimtys suknelėmis ir sijonais vilkinčių moterų atėjusios sėdosi ratu aplink jį. Buvo keletas visai jaunų merginų ir keletas vyresnių moterų, bet nemažai ir kitose praktikose matytų veidų.

Atėjus renginio, kurį tiksliau būtų vadinti procesu, vedančiajai, sustojome į ratą. Tai, kad vedimas buvo įgarsintas, iš karto sudarė profesionalaus pasiruošimo įspūdį.

Viskas prasidėjo nuo kvėpavimo ir dinaminių judesių, judant aplink laužą ratu ar chaotiškai. Kaip ir įprasta tokiose praktikose, akių kontaktas vengtinas.

Dar veiksmui neįsivažiavus, pradėjo lyti. Iš pradžių tas buvimas kartu su gamtos stichija atrodė natūralus ir įkvepiantis. Tačiau lietus ilgainiui stiprėjo, ir buvo sunku įsivaizduoti savo vidinį sodą, kai nugarą čaižo lietus, ima smelktis šaltis, akys, nosis ir gerklė pripūstos laužo dūmų, įmirkęs sijonas vos laikosi ant klubų ir kėsinasi nučiuožti žemyn. Mintyse pagalvojau – „koks sodas? – Sibiras čia:/“ ir kiek įmanoma artėjau prie laužo, kad būtų šilčiau.

Bet lietaus buvo vis daugiau ir laužas po truputį ėmė smilkti. Taigi buvo nuspręsta padaryti pertrauką ir keliauti į palapinę. Praėjo gal 20 minučių, kol buvo sunešta aparatūra, paleista muzika ir galėjome tęsti. Tačiau buvau kiaurai peršlapusi, pakaitinių drabužių neturėjau – tik plonoką megztinį ir šalį.

Be to, grįžti į procesą iš esmės reiškia iš naujo įeiti į būseną. Palapinės atmosfera toli gražu neprilygo buvimui prie laužo, bet neliko nieko kito, kaip tik atsiduoti muzikos ritmui. Gerai, kad tas padėjo gan greitai sušilti.

To, ką darėm, paeiliui nepapasakosiu, bet reikalai pusiau panašūs į dinaminę ciguno, pusiau į  Ošo meditaciją, keli elementai buvo susiję su tam tikrų blokų paleidimu iš įsčių srities, kas priminė ir mandala dance praktiką.

Iš esmės ši praktika apima įvairesnius elementus nei mandala, o nuo grupinių dinaminių meditacijų skiriasi tuo, kad viskas vyksta grynai moteriškame rate.

Pasibaigus dinaminei daliai, sustojome į poras ir kažkiek minučių turėjome žiūrėti viena kitai į akis. Paprastai man sunku susivaldyti nesijuokus, bet šįkart viskas praėjo mąsliau. Tik buvo įdomu paanalizuoti, kodėl pasirinkau itin jauną merginą. Supratau, ir vėliau – per Žolinių šventimą – pasitvirtino, kad  visiškai nenoriu persiimti tomis užsivėlusiomis, perbrendusiomis iki pratrūkimo moteriškomis bėdomis.

Jaunos merginos akys man atrodė tyros ir atviros prieš jas esančiam gyvenimui. Pagalvojau, kad jauno žmogaus gyvenimas gali būti ir skausmingas, tačiau tose akyse aš pretenzijų gyvenimui ir nusivylimų naštos nemačiau. Mačiau kažką kitą – galbūt jaunatvišką drąsą. Šiek tiek galvojau ir apie tai, ką ji mato manyje ir klausimas, ar man tai patiktų. Na, bet įspūdžiais nesidalinome. Vietoj to, paeiliui viena kitai glostėme nugaras. Čia jokių ypatingų potyrių neužfiksavau, bet manau, kad yra žmonių, kurie prisilietimo labai stokoja.

Po to atėjo laikas ritualui, kurio metu formulavome norus, saujose laikydamos gintaro dulkes (tokį dalyką čiupinėjau pirmą kartą), kurias po to žėrėme į ugnį – apie tai, kaip suprantu aukojimą, rašiau Žolinių įraše.

Po to dar buvo nevaržomo judėjimo, iš esmės apšilimui skirto prieš maudynes prūde. Maudymasis nuogai svetimų žmonių  – kad ir moterų – kompanijoje gal kažkam ir nejaukus, o man jau labiau įprotis, atėjęs iš pirties, kurioje kiek besikeičiančia sudėtimi renkamės jau apie metus.

Paplaukioję rengėmės ir grįžome į palapinę, kurios centre jaukiai švietė indai su žvakėmis, garavo arbata ir buvo padėta saldėsių. Besivaišinant vyko pasidalijimas mintimis ir įspūdžiais. Malonu klausytis moterų, kurios geba verbalizuoti savo pojūčius, išgryninti vyksmo prasmę – jautėsi, kad vaikštome tais pačiais keliais.

Kai kurios akcentavo, kad priima gamtos sprendimą vietoj pasivaikščiojimo žarijomis tąvakar mus plauti lietumi – tarsi to mums ir reikėjo. Nors aš jaučiausi įšalusi ir labai troškau pasišildymo, tačiau, jei daugumai reikėjo kažko kito, tebūnie.

Pamąsčiau ir apie tai, kad sveika į tokius renginius eiti be draugių, kad nebūtų už ko kabintis, prie ko šlietis ar gretintis, kaip gavosi man. Galbūt būdama viena, būčiau labiau ištirpusi tarp tų nepažįstamų moterų.

Bendrąja prasme praktika man padarė gerą įspūdį, kaip ir jos vedančioji. Apie ją iš anksto informacijos nerinkau, pasiklioviau įspūdžiu. Po pasidalijimo pasirodė, kad ji gerai išmano kūno terapijos dalykus, turi ir psichologinių žinių, ir asmeninės transformacijų patirties.

Vėliau sužinojau, kad ji yra NIA praktikė. Beje, NIA ir man teko bandyti, tačiau įspūdis buvo nekoks, taigi palikau tą tekstą tarp neskelbtų. Tuo tarpu „Upės“ praktika man pasirodė gan gerai subalansuota, tačiau nežinau, ar norėčiau tokio dalyko patalpoje – kas bus neišvengiama atšalus orams. Kažkaip atrodo, kad visgi energetiniai mainai yra sveikiausi, kai juose dalyvauja ne tik kitos moterys, bet ir žemė, oras, ugnis bei vanduo.