Ritmiškas kaukšėjimas batais it muzikos instrumentu lietuviškai vadinamas stepu, bet man šis žodis asocijuojasi su aerobikos rūšim, tai aš vadinu angliškai – tap‘u. Taperį atpažinti lengva – jis, esant praktiškai bet kokiam muzikiniam fonui, trepsi ritmą, nesvarbu ar eilėj prie kasos, ar stotelėj, ar oro uoste. Jei negali pėdom, muša delnais ar tuo, kas papuola po ranka.
Tačiau, net jei turi tokį sunkiai suvaldomą norą, dar nereiškia, kad esi taperis iš prigimties. Nes vidutiniškai „talentingam“ suvaldyti savo pėdas, kurios moka tik vaikščioti, o tiksliau – jų abiejų pirštus ir kulnus atskirai – yra nemažas iššūkis.
Jei mušti ritmą kulnais nėra labai sudėtinga, tai pirštais, ypač didinant tempą, yra tiek sunku, kad cypt norisi. O taip yra todėl, kad turime mažai išvystytus priekinius blauzdų raumenis, kurie būtini norint tap‘inti pirštais.
Taigi, pradėjus tapinti, vienas iššūkis – sukurti naujus neuroninius ryšius, kurie leistų koordinuoti pėdų judesius, kartais jungiant du skirtingus veiksmus abejose pėdose, o kitas – išvystyti tam reikalingus raumenis.
Jei kantrybė neišlavinta, teks išlavinti ir ją. Beje, pirmasis tap‘o mokytojas Mix‘as, su kuriuo susidūriau, šia prasme yra pavyzdinis – nei karto nemačiau jo susierzinusio ir netekusio kantrybės. Nepaisant to, kiek kartų mums reikėjo parodyti ir pakartoti neaiškią techniką ar seką.
Pirmas mano kartas su tap‘u buvo pernai, o šiemet aplinkybės susikonfigūravo kitaip, tačiau, nuėjusi į Thomas Wadelton tap‘o seminarą, jaučiausi tarsi beveik nuo nulio pradėjusi.
Šiaip jis yra neįtikėtinai taikaus ir pozityvaus būdo personažas, labai atsipūtęs, bet jo priėjimas prie reikalo nemažai daliai mūsų buvo kiek netikėtas ir privertė išeiti iš komforto zonos. Pasirodė, kad net tiems, kas labai neblogai dirba kojomis, paskiemenuoti ritmą balsu yra iššūkis. Sustoję ratu ir perduodami vienas kitam „estafetę“ gėdijomės kaip pirmokai.
Pati idėja sustruktūruoti savo mintis į ritmą yra gera. Tačiau reikia gerokai pasipraktikuoti, kol tai taps įprastu, diskomforto nekeliančiu reikalu. Mums patiems kiek labiau atsipalaiduoti pavyko tik antrą dieną.
Kitas momentas – T.Wadelton savo seminare neminėjo jokių technikų pavadinimų, taigi viską – ir tai, su kuo esi susidūręs, ir su kuo ne – reikėjo atkartoti iš garsinio ir vaizdinio įspūdžio. O kai prie to, kad reikia susivokti kas ten, po jo kojomis, įvyko, reikia dar ir įsiminti šiokią tokią rutiną, tai man visai šakės (įraše apie laipiojimą jau minėjau, kad sunkiai įsimenu tracką su daugiau nei 4 punktais).
Bet ir čia patyriau, kad geriausia išjungti sąmoningąjį aš ir nepradėti stengtis, nes tada įsitempi ir viskas gaunasi tik fak, fak, fak formate…Tuo tarpu, kai palieki visa tai savieigai, smegenys įrašo įspūdį ir bando atkartoti. Ir kuo mažiau sąmoningasis aš kišasi, tuo geriau gaunasi. Tai antras patvirtinimas, kad mokymasis geriausiai vyksta ne verbalinių mokytojo ir tavo paties sau nurodymų dėka, o per pavyzdį ir pajautimą – daugiau apie tai įraše apie skvošą.
Apibendrinus, man buvo ir sunku, ir faina. Nežinau, ar šiandien esu pasiruošus skirti laiko šito dalyko tobulinimui, bet kai man bus 50-tai tikrai. Juk koordinacijos ir atminties lavinimas yra vienintelis būdas atitolinti smegenų suminkštėjimą:)
Leave a Reply