Dabar net tiksliai neprisimenu, kas buvo implusas palaipioti sienomis ir nedelsiant nuvaryti į „Montis Magia“. Bet galvoju, kad gyvenime turėtų pasitaikyti galimybė paropinėti uolomis, tai reikia save išbandyti ir galbūt įgūdžius patobulinti.
Ta diena nebuvo lengva – apturėjau vieną sunkiausių jojimo treniruočių, bet vis tiek sumanymo neatsisakiau.
Atėjusi į salę jau pamačiau kelioliką žmonių, kurie savarankiškai apšilinėjo ar persirenginėjo. Maždaug po lygiai vyrų ir moterų, amžiaus vidurkis turbūt apie 30. Žodžiu, subrendusi publika.
Iššūkį pajutau vos tik apsiavusi specialius batelius – jie plonu, guminiu padu, šiek tiek smailoku priekiu, itin standžiai apspaudžiantys pėdą. Pagalvojau, kad tikrai bus reikalų su jais išbūti visą treniruotę.
Tačiau apšilimą darėme basomis: 3 raundai po keliollika jump jackų, burpių, ir jump squatų. Visur man tas crossfitas vaidenasi:)
Apšilę keliaujame prie sienų – pradžiai laisvas „paropinėjimas“. Treneris man paaiškina apie kibių tipus ir siūlo bandyti. Pasikarstau tiesia siena, bet vienas neužtikrintas galūnių sukeitimas, ir su garsu čiuožiu žemėn.
10 minučių apšiliminio palaipiojimo, ir jau gerokai maudžia dilbius bei suspaustas pėdas. O dar visa treniruotė priešaky. Delnai ima gerokai prakaituoti, ieškau magnezijos.
Tada senbuviai pasiskirsto grupelėmis prie kiekvienos sienos ir gauna užduotis – trackai pavaizduoti schemose – kojoms ir rankoms galima naudoti tik jose pažymėtus kibius.
Įveikę trasą vienoje plokštumoje keliauja prie kitos. Aš pabandau įsiminti vieną paprastą prie teigiamos sienos. Sunkiai man gaunasi – kelis kartus mintyse pakartoju, kuriuos kibius naudoti, bet lipdama vis tiek klausinėju trenerio, kurį dar galiu imt.
Gaunasi pusė velnio. Pabandau kelis kartus, kol pasiekiu finišą. Antroje schemoje daugiau kibių ir aš vėl turiu problemų su įsiminimu. Kadangi niekas nesufleruoja leistinių kibių – cheatinu.
Kol kiti šturmuoja kitas sienas, laisva tiktai neigiama – tai reiškia, kad siena pasvirusi ne nuo tavęs, o į tave, taigi kojomis mažai sau tegali padėti – beveik visa apkrova ant rankų. Treneris parodo patogius kibius ir aš pradedu kartis. Pirmas kartas, kai elgiuosi spontaniškai ir judu spėriai sėkmingiausias – dasikariu beveik iki tracko vidurio.
Vėlesni pabandymai, kai bandau strateguoti, mažiau sėkmingi. Be to, ir rankos jau nuvargusios. Čia susivokiu, kad nenusitrumpinau nagų – net nepagalvojau apie tai – o tokiu būdu dildintis nagus ne pats maloniausias jausmas:)
Šituos mano viražus pastebi kelios moterys ir staiga įvyksta shiftas – su manim ima kalbėtis. Viena pasitikslina, ar aš ne pirmą kartą. „Pirmą“ sakau. Ta proga gaunu pagyrimų, kad gerai sekasi kaip pirmam kartui, nes net senbuvės ne visos veržiasi prie tos neigiamos sienos. Pasvarstau garsiai, kad man čia, matyt, čia oro joga pasitarnavo.
Kita, kai prieinu prie nebandytos sienos, pataria, kokia seka rinktis kibius, kad pavyktų pasiekti finišą. Jos patarimai tikrai padeda ir man pavyksta. Trečioji pasiūlo susipažinti – apsikeičiam vardais. Čia jau pasiekimas, nes susidariau įspūdį, kad tie laipiotojai labai jau santūri ir uždara padermė – su naujokais draugauti nepuola, treniruotės metu nebajeruoja. Kažkokių pajuokavimų nuskamba tik per treniruotę užbaigiantį workoutą su tempimais. Jis toks nesilpnas – nežinia dar nuo ko raumenis labiau skaudės…
Bet labiausiai jaučiasi sudrožti delnai – juos peršti tarsi būčiau vaikščiojusi ant rankų per šiurkštų paviršių ar visą vakarą varčiusis ant turniko be pirštinių. Oda sausa – traukia nuo magnezijos. Nusiplovus ant delnų raudonos dėmės.
Apibendrinus, reikalas man pasirodė įvaldomas, ypač jei kryptingai treniruotumeisi, azarto pakanka, bet mane asmeniškai parina, kad reikia įsiminti tracką. Matyt, pas mane mažai trumpalaikės atminties, tai sunku įsiminti bet kokią seką iš daugiau nei 4 elementų.
Kitas momentas: skirtingai nei kitur, čia niekas necheerleadins – jei turi motyvacijos užsiiminėti, kiek reikia, tiek patars, bet ne daugiau. Kalnai, spėju, išgrynina santykius – popsui juose ne vieta.
Leave a Reply