Apie ankstyvą kėlimąsi ir produktyvumą, sumišusį su malonumu

Pakeisti dienos režimą paankstinant kėlimąsi mane paskatino ne koks nors trendas (apie kurį sužinojau tik dabar), o „atsitiktinė“ idėja, potencialiai galinti išspręsti mano problemą.

Ne viename įraše esu minėjusi, kad turiu pakankamai ryškius energijos svyravimus, ir dažnai būtent netikėtas jos krytis man trukdo realizuoti savo planus ir norus.

Suprantama, kad, jei ne mano „palaidas“ gyvenimo būdas, pasirinkimo neturėčiau – kelčiausi, kaip ir visi į darbą, be jokių diskusijų. Tačiau man pačiai nepatiko, kad vakare planuotėje prisirašiusi ką nuveiksiu kitą dieną, jau ryte pabusdavau pavargusi arba prabudusi tiesiog nerasdavau valios keltis ir lovoje skaitydavau iki 10 h. Kol nusiprausdavau ir papusryčiaudavau, kiti jau ruošdavosi pietums.

Nepasakyčiau, kad metodiškai ieškojau šios problemos sprendimo, tačiau klausimas apie to svyravimo priežastis ir sprendimo būdus nuolat kybojo eteryje. Ir, matyt, neatsitiktinai mano naujame telefone atsirado programėlė, primenanti, kada turiu eiti miegoti, kad atsikelčiau pageidaujamu metu, išmiegojusi 8 val. Apie ajurvedinį požiūrį į dienos režimą išgirdau viename seminare, kuris visiškai nebuvo skirtas sveikam gyvenimo būdui, o vata-pita-kapha dienos ritmas paminėtas tarsi tarp kitko.

Pagal jį svarbiausia buvo atskelti iki 6 h ryto (vata metu), nes po to (kapha metu) yra gerokai sunkiau išsijudinti. Jei to nepadarai, kitas aktyvumo periodas (pita metas) prasideda tik 10 h ir trunka iki 14 h. Taigi nieko nuostabaus, kad vietoj kėlimosi su žadintuvu 7:30, geriau buvo keltis be žadintuvo apie 10 h.

Jau kurį laiką save pratinau gultis ne 24 h, o 23 h , tačiau man tas žiauriai retai pavykdavo. Tuo metu kildavo noras kažką planuoti ar skaityti. Pasirodo, nuo 22:00 vėl sukyla aktyvumas (pita metas) ir jis tęsiasi iki 2 h. nakties, taigi nieko keisto, kad, nenuėjus laiku miegoti, norisi dar šį bei tą nuveikti.

Ar imtis man šitos dienotvarkės, net nesvarsčiau – jau kitą dieną po seminaro, pirmadienį, nusistačiau žadintuvą 5:45. Nors atsiguliau kiek per vėlai ir miegojau neramiai, prabudau prieš suskambant žadintuvui. Tačiau prasidėjo derybos – pataluose buvo taip šilta ir jauku, kad norėjosi spjauti į vakarykščius užmojus. Kai pamačiau laikrodyje 6:01, pagalvojau, kad “na va, jau nesuspėjau, kaphos fazė jau prasidėjo, dabar jau tikrai nebėra prasmės – galiu miegoti toliau“. Bet kartu supratau, kad jei tądien neatsikelsiu, nepadarysiu to nei kitą, nei dar kitą dieną.

Nepaisant to, jog žinau, koks geras jausmas būna atsikėlus ankstyvą rytą, lova mane vis tiek traukia labiau. Bet tąkart apsisprendžiau bent jau nueiti į dušą ir po to pažiūrėti, kas bus. Kad sugebėsiu atsisėsti prie planuotų užduočių, vilčių beveik neturėjau. Po dušo kilo noras smulkiems pasitvarkymams – nuvalyti dulkes nuo vonios spintelės ir valgomojo stalo, išmesti nuvytusias gėles, pagaliau susitvarkyti mėnesių mėnesiais įvairių popierių nugultą rašomąjį stalą.

Užsiplikiau žolelių arbatos, įjungiau eterinių aliejų garintuvą, atsidariau stoglangį. Šaltokas rytinis oras nebuvo gaivus – dėl kūrenamų krosnių Vilnių, deja, greičiau pavadinčiau smirdinčiu miestu. Tačiau paryčių tuštuma man priminė Kalėdų rytą koplyčios balkone, bėgiojimą vakarais tuščia Atlanto pakrante ir visus tuos rytus, kai ruošdavomės kur nors skristi. Toks jausmas, kad per langą kartu su oru į mane pritekėjo optimizmo – nuotaika kilo su kiekviena minute. To malonumo jausmo pakako suvokti, kad neskubrus rytinis krutėjimas, skiriant dėmesio jaukiems ritualams ir pakontempliavimui, yra stebuklingas. Tą dieną man atrodė, jog net rutininiai veiksmai yra tokie pat prasmingi, kaip ir kūrybiniai.

Antrąją ir kitomis dienomis derybos dėl kėlimosi užtrukdavo vos 5 minutes, o savaitės pabaigoje net nekilo klausimas, ar laikysiuos dienotvarkės šeštadienį ir sekmadienį.

Tačiau praktiškai visomis savaitės dienomis ateidavo laikas, kai imdavo „semti“ – atslinkdavo sunkiai suvaldomas miego potvynis. Vis dėlto pastebėjau, kad tai labiau susiję ne su dienos metu, o su pietumis, kuriuos valgau ne pagal grafiką, o kaip papuola. Manau, įtakos turi ir maisto kiekis bei sunkumas.

Pagundą pasiduoti snūdui pirmąją savaitę kažkaip suvaldžiau – dėl kavos poveikio nesu tikra, bet geriausiai miegai išsiblaškydavo, jei reikėdavo kažkur nuvažiuoti ir kažką padaryti.

Apskritai pirmą savaitę mane buvo užvaldęs naujumo žavesys, antrą savaitę to naujumo nebeliko ir, keliantis pirmadienį, vėl teko ilgokai su savimi pasiderėti. Tačiau tą savaitę turėjau nemažai darbinių užduočių, kas leido išlaikyti discipliną. Trečios savaitės pirmadienio ir ketvirtadienio rytai dėl objektyvių priežasčių buvo sunkūs, tačiau kėlimasis jau panašėjo į įprotį.

Kas pasikeitė?

Susiformavo nauji ritualai. Tam, kad nebūtų pagundos griūti atgal į lovą, atsikėlusi iš karto ją paklodavau – girdėjau, kad tai kritiškai svarbu. Kai kurie ritualai įgavo įpročio statusą – pvz. išvėdinti kambarį prieš gulant ir atsikėlus; vakarais pagarinti levandų, o rytais – eukaliptų ir mandarinų eterinius aliejus; rytais gerti anyžinių lofantų arbatą; vakarinį dušą traktuoti ne tiek kaip higieninį, kiek per dieną prikibusių cookių nuplovimą ir pan.

Daugiau tvarkiausi. Tvarkymąsi visada traktavau kaip žemiausio prioriteto užsiėmimą, nes problema nuolat linkusi atsinaujinti, taigi kam tvarkytis dukart per savaitę, jei galima tik vieną – rezultatas tas pats. Iki kai kurių dalykų išvis neprieidavo rankos – nuolat pristigdavau laiko ar energijos. Atsikėlus anksti, turėdavau ir laiko, ir energijos, be to, tiesiog susmulkinau tvarkymosi užduotis iki maždaug 15-30 min. – tiek  kantrybės man pakanka.

Joginimas. Ne itin mėgstu rytinę jogą, nes kūnas būna sustingęs ir viską daryti dvigubai sunkiau; kai ko, ką padarau vakarais, išvis negaliu padaryti. Atsikėlusi 6 val. ir pasikuitusi namuose, rytinėje jogoje jaučiausi gerokai lankstesnė. Tačiau vakarinė joga, besibaigianti 21:30, tapo kiek nepatogi – kol pareinu namo ir susiruošiu miegoti, susivėlinu.

Planų vykdymas. Čia išties svarbiausia dalis – užduotys, aplink kurias „vaikščiodavau“ ratais, ilgai minkydavausi, kol padarydavau, rytais ėjosi kaip iš pypkės. Ir pačios įkyriausios, ir kūrybinės. Smagu, kad per 3 val. iki 9 h, kai dauguma tik pradeda dirbti, jau esu nuveikusi svarbiausias dienos užduotis. Seniau būdavo, kad kelias dienas per savaitę būdavau itin produktyvi ir kūrybinga, tačiau hype‘ą greitai pakeisdavo fazė „žemiau nulio“. Dabar tokių (ne)produktyvumo kraštutinumų nebeliko – viskas atrodo gerokai stabiliau (nehiperbolizuoju, nes darbaknygėje naudojau specialų žymėjimą energijos ir įkvėpimo lygiui, kuris dabar kaip ir tampa nebereikalingas).

Mitybos režimas.  Rutinos pasikeitimas man leido daugiau klausytis kūno poreikių, nei elgtis pagal formalų pusryčių-pietų-vakarienės režimą. Jaučiausi stabiliau, kilo mažiau pagundų prisiryti bile ko. Jei pavyktų suplanuoti produktus savaitei, rezultatas būtų dar geresnis. Apskritai man norėtųsi pereiti prie 2 valgymo kartų per dieną – priešpiečių ir pavakarių, na, bet čia gal ne visai šio įrašo tema.

Elektroniniai prietaisai vs. knygos prieš miegą. Pastebėjau, kad jei prieš miegą kildavo mintis kažką pasižiūrėti, pasitikrinti kokią nors informaciją kompe, planšetėj ar telefone, vėliau tai trukdydavo miegoti, nes galvoje pasileisdavo planų ir idėjų generatorius. Taigi vietoj jų imdavausi popierinių planuočių ar užrašinių. Tačiau knygų skaitymą ištiko krizė – jam, kaip kad seniau tvarkymuisi, nebelikdavo laiko ar energijos – niekaip negaliu pabaigti dar rugsėjį pradėtos knygos.

Socializacija ir nuovargis. Natūralu, kad kai kurios su socializacija susijusios aplinkybės, pareikalauja laiko, kuris formaliai turėtų būti skirtas miegui. Ir aš esu linkusi kartas nuo karto socializacijai dedikuoti porą valandų (kaip kad nutiko kūrybinio rašymo stovyklos metu), tačiau saikingai – 24 h jau būtina judėti link lovos. Tokiais atvejais (kaip ir dėl netikėtos nemigos) nedamiegojimas neišvengiamas (tokių kartų per tris savaites buvo bent 5), tačiau tai nė karto manęs neprivertė ignoruoti žadintuvo. Pirmąją savaitę su mieguistumo priepuoliais kovojau principingai – tiesiog bandydavau nueiti miegoti anksčiau, tačiau to anaiptol ne visada pakakdavo. Antrą savaitę leidau sau vieną dieną nueiti pietų pogulio, o pirmadienį po savaitgalio kūrybinio rašymo stovykloje atsikėliau laiku, tačiau, šį bei tą nuveikusi, supratau, kad neverta savęs kankinti – vis tiek tą nedamiegojimą kažkaip reikės kompensuoti, taigi grįžau į lovą ir pramiegojau iki 10 h (o išsijudinti sugebėjau tik apie pietus).

Apibendrinimas ir perspektyva

Įdomiausia, kad nei vienos savaitės savaitgalį, nepriklausomai nuo išsimiegojimo laipsnio ir aplinkos (namų vs. svetimos), pagunda pramiegoti kėlimosi laiką man nekilo.

Pastarąją savaitę motyvaciją atsikelti stiprino žinojimas, kad galėsiu atsiduoti maloniems ryto ritualams, kuriuos dargi papildė morning pages – laisvas rytinis rašymas. Seniau šito užsiėmimo nemėgau, man jis atrodė absoliučiai nuobodus ir beprasmis, bet dabar jau stovint po dušu man kyla įvairiausių įžvalgų ir idėjų, kurias nekantrauju aprašyti. Taigi tame procese pradėjau matyti ir malonumą, ir prasmę.

Taigi, nepaisant mano gautų demotyvacinių straipsnių, kad vienas eksperimentuotojas galiausiai metodu nusivylė (gal dėl to, kad kėlėsi itin anksti), o kitas suponavo, kad tokia dienotvarkė apskritai yra kapitalistinis sąmokslas, turiu pasakyti, kad šis eksperimentas radikaliai pakeitė mano savijautą – gyvenime atsirado daugiau malonumo, produktyvumo ir netgi netikėtų atradimų. Pastarieji, neabejoju yra geresnės energijos apykaitos ir rytinės kontempliacijos pasekmė.

Taigi  ties ketvirta savaite nė nemanau nustoti. Belka taip gyvena jau metus ir  yra gyvas įrodymas, kad tai įmanoma paversti natūraliu įpročiu.

Beje, kai buvo atgal atsuktas laikas, pradėjau prabudinėti pati, šiek tiek po 5 h. Tačiau iki šiol vis nuspręsdavau snausti iki žadintuvo, nes būdavau susivėlinusi nueiti miegoti, tačiau vis dėlto knieti kėlimosi laiką paankstinti iki 5:15. Esu girdėjusi, kad pats geriausias būdas kažką padaryti yra paprasčiausias atgalinis skaičiavimas: 5,4,3,2,1, GO! Norėčiau įdiegti ir šitą, tačiau kartu galvoju, kad fanatizmas čia nereikalingas. Jei po rytinės rutinos ar vėliau vis tiek žiauriai norisi numigti, reikia taip ir padaryti. Malonumas valdo, tačiau mes ne visada turime žalią supratimą, kur jis gali slėptis:D

← Previous post

Next post →

3 Comments

  1. Labai smagus įrašas. Pačiai ėmus anksčiau keltis vis kartoju apie stebuklingą ryto magiją. Ji man labiausiai jaučiasi šviesiuoju metų laiku, kai šviesų ir labai ankstų rytą dar net paukščiai miega ir per langą viskas atrodo sustingę ir priklausą tik tam žiūrėtojui pro jį – man tai vienas didžiausių grožių (rytai prieš patekant saulei).

    Apie ajurvedinį dienos režimą plačiau rašo Oleg Torsunov “Laimingo gyvenimo dėsniai. Dienos režimas”. Turiu pasakyti, kad mano ankstesnį kėlimąsi įkvėpė ta pati teorija vata-pita-kapha ir kelis kartus pabandžius įsitikinau, kad man ji veikia ir klausimų nebeliko. Užtat visiškai nebegaliu eiti miegoti po vidurnakčio – kitą dieną būna be galo sunku.

  2. Si Liu

    Labas! O kaip yra su rytine tamsa?! Mane labiausiai demotyvuoja tokiu laiku keltis vaizdas pro langa – naktis! O naktis = laikas miegui:) mane tamsa apskritai tempia prie lovos, atima energija ir sulyg saules nusileidimu baigiasi ir mano produktyvumas. Taciau keltis 8-9 val man taip pat yra laaaabai sunku 🙈

    • Strelka

      As irgi galvojau, kad tamsa bus man esminis trukdis. Taciau sian po dusu pagalvojau, kad su ankstyvu kelimusi yra tas pats, kas su lindimu i ekete: mums tik atrodo, kad sie dalykai mums netinkami fiziologiskai, o dazniausiai tiesiog nesusitvarkome su protu:) man jau net nebeatrodo, kad anksti keliuosi – siandien jau 5.30, kaip ir maudymasis bet kokiu sezonu (po pirties) man nekelia klausimu:)

Leave a Reply