Apie planavimą ir autentišką gyvenimo ritmą

„Nuogoj tiesoj“ rašiau apie polinkį nuolat kažką veikti, norą gyventi maksimaliai efektyviai, be pauzių. Tąkart užsiminiau, kad planavimas ir jo įrankiai skatina tokį nerimastingą elgesį ir kartu savigraužą, jei tų įsipareigojimų sau nesilaikoma. Todėl išbandžiusi dėkingumo dienoraštį bei pabaigusi savo „happy agenda“, ėmiau eksperimentuoti su plannerio struktūra.

Viena vertus, jo tikslas sumažinti prokrastinaciją, kita vertus, atstatyti balansą arba harmoningai integruoti skirtingas gyvenimo sritis.

Beje, man nepatinka žodis „darbaknygė“, nes jos turinys anaiptol nėra ir neturėtų būti tik darbai. Dabar atsirado daug įvairiausių lietuviškų „planuočių“, tačiau dar neužtikau tokios, kuri idealiai tiktų man. Apskritai manau, kad dienos planavimas ir reflektavimas yra pakankamai intymus ir individualus reikalas, taigi manau, kad DIY idėja turi daugiau potencialo, nei standartizuoti sprendimai.

Standartinėse planuotėse man labiausiai nepatinka dienos suskirstymas į valandinius slot‘us, nes prie konkrečių valandų pririštų įsipareigojimų nėra tiek daug. Be to, mano galva, 50% vietos verta skirti hard planavimui ir 50% softiniams užrašams, skirtiems įkvėpimui generuoti.

Kalbant apie racionaliąją dalį, iš vakaro aš linkusi turėti daug ketinimų, tačiau kitą dieną dažnai pritrūksta energijos ar laiko. Pagaliau tie ketinimai nevienodi – vieni malonesni, kiti svarbesni. O juk dažnai esame linkę atidėlioti svarbius darbus ir pirmiausia daryti mažiau reikšmingus.

Taigi man svarbi kasdieninio planavimo dalis – bet kokių kylančių norų/ketinimų surašymas atsitiktine tvarka. Ir tam man dienoje reikia bent 14 pozicijų (eilučių) – kartais pritrūksta ir tiek. Surašiusi, dalį jų prioritetizuoju numeruodama pagal atlikimo tvarką, tačiau nepriskirdama valandų. Prie valandų pririštų planų net netraukiu prie norų/ketinimų –  jiems turiu atskirą skiltį su max 8 pozicijomis. Apskritai sąmoningumo dėlei tie kiekvienu punktu sveika savęs paklausti „kam, vardan ko aš tai renkuosi daryti“. Tai padeda atsikratyti automatinių programų ir atstatyti ryšį su savimi ir autentišku gyvenimo ritmu.

Iš visų surašytų pozicijų išrenku 3 svarbiausius dalykus, kuriuos būtina padaryti arba be kurių mano diena būtų nepilnavertė. Kol kas nesu tikra, ar gerai, bet čia nepatenka dalykai, kurie turi ritualų ar įprastų veiklų statusą. Taigi nedrožiu savęs, kad dienos pabaigoje lieka nenubrauktų punktų iš ketinimų sąrašo, net neįvykdyti dalykai iš „TOP-3“ sąrašo yra rimtas pagrindas peržiūrėti, kur nuėjo tavo laikas.

Nemažai moterų bando kontroliuoti svorį, ne išimtis ir aš, taigi turiu specialų langelį pasižymėti konkrečios dienos svorio rodmenims, surašyti ką valgysiu/valgiau ir – greta – kokia fizine veikla užsiėmiau/užsiimsiu. Kažkas sakytų, kad tai perteklinė kontrolė, tačiau man atrodo, kad tai sąmoningumą skatinantis principas susieti priežastis ir pasekmes, bei didinti balansą tarp maisto ir judėjimo kiekio.

Beje, visa tai žymiuosi ant mėgėjiškai sumaketuotų ir atsispausdintų A5 lapelių – pradžioj tai buvo standartinis A4 lapas, bet vėliau nusprendžiau susiprastinti. Vienoje jų pusėje hard dalis, kitoje – soft.  50% pastarosios skiriu klausimams ir idėjoms, kilusioms dienos metu. Vis dėlto, daugiau kaip pusę savaitės dienų ši dalis lieka tuščia. Kita dalis skirta apmąstyti ir išgryninti, kas mane tą dieną įkvėpė ir už ką esu dėkinga. Dėkingumo dalį dažniausiai užpildau, įkvėpimo dalykų irgi kažkiek pastebiu. Juos mėnesio bėgyje perkeliu į kitą užrašų sąsiuvinį, kur paišau schematiškus mindmapus.

Beje,  savo DIY planuotėje turiu ir specialų lapą – kalendorių – stambiais langais planuojamų mėnesio įvykių surašymui. Jo skirtumas nuo paprastų tas, kad turiu skiltį įvykiams/renginiams, kurie mane domina, bet kuriuose nebūtinai sudalyvausiu, taigi nenoriu jais iš anksto apkrauti plano.

O savaitės planavimui naudoju 8 neužvardintų skilčių gridą, kur konkrečią savaitę surašau temas tokias kaip „blogas“, „namai“, „kūnas“, „pirkiniai“ (jų gali būti 8) ir užpildau konkretybėmis, ką toje srityje noriu nuveikti. Skirtingomis savaitėmis tos temos, priklausomai nuo priotitetų gali keistis.

Su tokia struktūra eksperimentuoju jau nuo pavasario ir pastebiu, kad softinė dalis šlubuoja. Teoriškai tai atrodo normalu, nes juk hard dalis yra svarbesnė, tačiau manau, kad visgi tai yra disbalanso indikatorius. Juolab, kad mano veikloje įkvėpimas labai svarbus. Iš esmės be jo nėra energijos. Tačiau man kol kas dar nenusibodo kas savaitę atsispausdinti ir per pusę susipjauti lapų. Handmade „savaitę“ nešiojuosi perlenktame kartono lape su užmaunama gumyte.

Artėjant metų galui, kuomet visi linkę peržiūrėti nuveiktus dalykus ir nusistatyti prioritetus naujam periodui, galvoju, kaip būtų galima tai padaryti kūrybiškiau – galbūt naudoti koliažo ar specializuoto fraktalo techiką. Beje, metų pabaiga gal ir ne pats tinkamiausias laikas tokioms kontempliacijoms – tiesiog tuo metu per daug socialinio bruzdesio.

Tokias apžvalgas galima ir verta daryti bet kada, kai nuo kažkokio svarbaus įvykio ar sprendimo prasisuka visas ciklas, t.y. keturi metų laikai. Pavyzdžiui, lygiai prieš metus su Belka pradėjome dalyvauti „Veikliosios lūšies“ programoje. Buvo įdomu, produktyvu – daug analizės ir planų, tačiau įvertinus, kiek įsipareigojimų sau per metus buvo realiai įgyvendinta, kiek įpročių išliko, apima pagrįstas nusivylimas ir kyla klausimas, kame vis dėlto bėda.

Aš linkusi manyti, kad jei ką nors nori padaryti, bet atidėlioji ir niekaip nepadarai, vadinasi, tau to realiai nereikia. Bent jau ne tuo metu. Nors vienos visų laikų populiariausių psichoterapijos knygų „Nepramintu taku“ autorius Morgan Scott Peck sako, kad mes linkę vengti problemų ir jose slypinčių emocinių kančių, o „drausmė yra pagrindinis įrankių rinkinys, kurio mums reikia gyvenimo problemoms spręsti“, man atrodo, kad ne visada aktyvus problemų sprendimas yra savalaikis ir duoda norimą rezultatą.

Aš labiau palaikau knygos „Šios akimirkos jėga“ autoriaus Eckhart Tolle poziciją, kad „visas problemas sukuria ne kiti žmonės ar išorinis pasaulis, o mūsų pačių protas – tas protas, kuriame nei minutei nesiliauja minčių srautas, kuris nuolatos kremtasi dėl praeities ir nerimauja dėl ateities“. Pasak jo, „Problema yra esminė iliuzija, kuri paprastą situaciją, įvykį ar emociją paverčia kančia“.

Taigi pasikartosiu – refleksija, kontempliacija, kurios, beje, pasak Thomas Merton, negalima siekti kaip suplanuoto tikslo, yra ne mažiau svarbios kasdienybės dalys. „Kiekviena akimirka ir kiekvienas įvykis ką nors įdiegia žemėje gyvenančio žmogaus sielon (…) Gausybė tų nesuskaičiuojamų sėklelių sunyksta ir pražūva, nes žmonės būna nepasirengę jų priimti: šios sėklelės gali sudygti tik geroje laisvės, spontaniškumo ir meilės dirvoje“,- rašo knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ rašo T. Merton.

Tiesa, aistra planavimui gali turėti pagrindą, paremtą idėja, kad būtent, kad mūsų samonė ir mintys konstruoja realybę. Dar prieš 163 metus Henry Thoreau, sakantis, kad mėgsta savo gyvenime palikti plačias paraštes, knygoje „Voldenas, arba gyvenimas miške“ rašė: Paveikti dienos kokybę – štai aukščiausias iš visų menų. Ji visada nuolat ir paklusniai atsiliepia į mūsų sumanymus; kad ir kaip sparčiai ar lėtai judėtume – kelias mums paruoštas. Tai paskirkime savo gyvenimą sumanymams“.

Tiktai sumanymai nenori priklausyti nuo valandų diktato, jų sukūrimo negali įrašyti tam tikros dienos tam tikrą valandą. Tam reikia arba sukurti įkvepiančias sąlygas, arba atsiduoti lengvumui. Tada tereikės po ranka turėti kur pasižymėti, nes jie sumanymai dažnai tokie efemeriški, kad greit pasimiršta. Kaip sako keltų išmintis (John O‘Donohue knyga „Anam čara: dvasinė keltų išmintis), „Viskas sielos pasaulyje karštai trokšta matomos formos; būtent čia ir slypi vaizduotės galia“.

← Previous post

Next post →

5 Comments

  1. Daiva

    As noreciau. Parasysiu savo pastebrjimus.

  2. Jurgita

    As taip pat noreciau ismeginti 😊

  3. Vaida

    Paprašysiu atsiųsti ir man. Anksčiau naudojausi eilinėmis darbaknygėmis iš parduotuvės, bet susidūriau du problema kad metams pasibaigus, man daug užrašų lieka aktualūs. Darbaknygių sandėliuoti nenoriu, plėšau lapus, tačiau tai nepatogu. Pernai perėjau prie http://bulletjournal.com/get-started/ ,taip man patogiau. Jį personalizavau. Bet labai įdomus Jūsų planuoklis. Mielai parašysiu kometarą :)

  4. Agnė

    Labai puikus ir įkvepiantis straipsnis :)
    O kur būtų galima įsigyti Jūsų aprašomas planuotes, dienotvarkes?

    • Strelka

      Yra minčių pagaminti tikrą planuotę – dabar gi tai “pasidaryk pats” lapai. Jeigu norite išbandyti mano struktūrą, galiu persiųsti el.paštu (matau, prie komentaro yra nurodytas). Tik tada norėčiau sulaukti komentaro, kas patogu/patinka jums asmeniškai, ką vertėtų koreguoti. Tinka?;)

Leave a Reply