Man keisti žmonės, kuriems nuolat reikia kažką veikti – panašu, kad nuolatinis procesas leidžia jiems išvengti pauzių, kurios instinktyviai atrodo grėsmingos – „jei judu, vadinasi esu“. Nors jie sako, kad tiesiog neturi laiko, bet iš tiesų savo gyvenimą konstruoja taip, tarsi pasirinkimo ir nebūtų. Ramus buvimas čia ir dabar su savo mintimis arba išvis be jokių minčių jiems iš esmės prilygsta nebuvimui. Taigi kaip bežiūrėsi, prisikasi prie neurotinės mirties baimės, kurios rezultatas – nuolatinis šuršalinimas.

Beje, tokie žmonės, susidūrę su nesėkmėmis, visada jų priežasčių ieško išorėje ir bando aktyviai joms priešintis, taip pelnydami dar vieną skausmo dozę. Tokioje gynybiškoje pozicijoje jie kartais išgyvena daug metų, kol gyvenimas pareikalauja pokyčių, užversdamas praktiškai nepakeliamą sunkumų vežimą. Tik tuomet akmens pasaulėžiūros atstovai gali suvokti, kad jų žinių, įgūdžių ir valios resursai visiškai išnaudoti. Tik tada aplanko suvokimas, kad bandymas aplinkybes sukapoti kirviu nėra stiprybė, priešingai – tai yra baimės išraiška, o stiprybė slypi nuolankume ir mokinio pozicijoje (arba vandens pasaulėžiūroje).

Yra ir neutralesnių variantų, kurie veikia tikslingiau, labiau valdo savo energijos išeigą, bet vis tiek su kraštutine orientacija į efektyvumą –  kiekviena diena turi būti išnaudota maksimaliai naudingai. Bėda ta, kad toks vakarietiškas požiūris atsisako priimti gyvenimo cikliškumą, kuris negali būti „up&up&up”. Nenorėjimas priimti „down“ anksčiau ar vėliau baigiasi burnoutu – ir ne tik psichiniu, bet ir fiziniu. Beje, noras sulyginti lytis, nepaisant hormoninių skirtumų, gerokai nuskriaudė moteris – nes jei toks permanentinis noras veikti vyrus stimuliuoja – jie įsikrauna kaip akumuliatoriai, tai moteris (nesuabsoliutinus iki 100%) ilgainiui sekina – ji išsikrauna kaip batareika.

Užimtumo beprasmybė

„Beware of bareness of a busy life“ – tuo viską Sokratas ir pasakė. O juk šiandien turime tiek daug pažįstamų (ar patys taip darome), kurie vos paklausti, kaip sekasi, sako „oi kiek visko daug, nieko nespėju“. Ne veltui šiandien keliamas klausimas, ar mes vis dar esam „human beings“ ar jau „human doings“.

Kai kurie taip įsivažiavo, kad tokius neurotiškus įpročius ugdo ir savo vaikams nuo pačių mažiausių dienų. Ne veltui švedų psichiatras  David Eberhart sako, kad pastaruosius dešimtmečius vyksta radikalus auklėjimo eksperimentas ir, panašu, kad jo vaisiai bus labai kartūs.

Taip beorganizuojantiems gyvenimą reikėtų prisiminti mirštančiųjų slaugės Bronnie Ware knygą apie tai, ko labiausiai gailisi mirštantieji – ogi to, kad per daug laiko ir dėmesio skyrė darbui, ir per mažai santykiams.

Kalbant apie darbą, dar prieš 163 m. Henry Thoreau knygoje “Voldenas, arba gyvenimas miške“ išrėžė iki šiol aktualumo nepraradusią tiesą: „Dirbantis žmogus faktiškai neturi laiko kasdieniniam savo asmenybės pajautimui, jis net neįstengia palaikyti žmogiškų ryšių su kitais žmonėmis – jis netektų vertės darbo rinkoje. Jis neturi laiko būti kas nors kitas, tik mašina (…)Toks geriausiųjų gyvenimo metų leidimas, uždirbant pinigų tam, kad likusią, nevertingiausią jo dalį patirtum abejotinos laisvės jausmą (…) aš linkiu jums, savo broliams, išmokti praleisti laiką geriau, nei kapstantis šiame purve.“

Turint galvoje, kad technologijų dėka daliai žmonių ribos tarp darbo vietos ir namų ar net atostogų vietos yra išsitrynę, esame apsikrovę įvairiausiais papildomais reikalais, atseit, gerinančiais gyvenimo kokybę, šis principas galioja visoms veikloms, kurias galima apibrėžti kaip darymą.

Nesvarbu, kad po pramonės ir skaitmeninių revoliucijų neišvengiamo darbo sumažėjo, juk akivaizdu, kad daugiau laisvo nuo veiklos laiko anaiptol neatsirado.  Vis labiau įsigalint individualizmui, poreikių hierarchijos teorijos autorius psichologas Abraham Maslow „Būties psichologijoje“ pabrėžė, kad stipri orientacija į efektyvumą ir gyvenimo valdymą anaiptol neužtikrina sveikų santykių su aplinka.

Hiperstimuliacijos pasekmės

Įprotis nuolat kažką veikti, kaip minimum, atsiradus laisvai minutei, kažką žiūrinėti internete ar socialiniuose tinkluose, o blogiausiu atveju – multitaskinti ir daryti keletą dalykų vienu metu, mums atrodo normalus, tačiau mūsų smegenims – tai hiperstimuliacija. Tiesiog technologijų sukelti socialiniai pokyčiai tokie greiti, kad evoliucinė adaptacija nespėja paskui mus.

Nereikia stebėtis, kad tarp jauniausių žmonių dėmesio deficito sindromas tampa masiniu, o vyresni kenčia nuo nerimo sutrikimų – infomanija ir multitaskinimas tiesiogiai įtakoja kortizolio lygį, kas reiškia chronišką stresą. Nekalbant apie tokius neurotransmiterius, kaip dopaminas, kuris, veikdamas per opioidinius receptorius, įtvirtina priklausomybių mechanizmus. Juk būtent dėl to negalime susivaldyti nepatikrinę socialinių profilių ar naujienų portalų. Apskritai liberaliai išsivysčiusio pasaulio gyventojui galimybių tiek padaugėjo, kad sprendimų priėmimas tapo sunkesnis nei bet kada iki šiol.

Vietoj mūsų trokštamo didesnio apibrėžtumo ir efektyvesnio aplinkybių valdymo, kurį turėjo atnešti technologijos ir socialinės inovacijos, neapibrėžtumas kasdienybėje tik didėja. Taigi reikalas paprastas – smegenys neturi kada pailsėti.

Natūralu, kad atsiranda būdų, kaip su tuo kovoti, pasiūla. Bet paradoksalu tai, kad ji tokia didelė, kad įvairiausių galimybių tyrinėjimas irgi veda prie pasirinkimo sunkumų, bandymo paragauti visko, o kartais ir priklausomybės nuo savo gyvenimo tobulinimo.

Šiuolaikinis žmogus, ypač moteris, aktyviai siekianti profesinės ir šeimyninės sėkmės, kartu dar bandanti realizuoti savo hobius, tobulėti kaip asmenybė ar dvasiškai, ima svajoti apie miss tobulybės titulą ir tampa control freak. Sunku gyventi tampa ir jai, ir su ja.

Grėsmė prarasti kontrolę pasireiškia įvairiausiomis formomis – nuo apatijos, atsisakymo imtis kažko, ko negalėsi padaryti tobulai, savigraužos iki  gražinimosi ar saviugdos manijos, valgymo sutrikimų ar net panikos atakų. Blogiausia, kad tokiam įsitempusiam žmogui maža kontroliuoti save – jam reikia kontroliuoti ir kitus žmones bei aplinkybes. Teoriškai suvokiama, kad tai neįmanoma, tačiau praktikoje pasireiškia automatiškai.

Kaip „gydytis“?

Pirmiausia teks sustoti. Suvokti, kad tingėjimas nėra yda, o kūno reikalavimas leisti jam atgauti jėgas. Nustoti save graužti ir ujti iš vidaus, kai „nieko“ nevyksta. Kaip rašo kontempliatyvusis vienuolis Thomas Merton, „aukščiausia antgamtinė proto ir valios veikla kontempliacijoje ir įlietoji meilė pirmiausia mums atrodo kaip neveikimas“.

Taigi gebėjimas transcenduoti (pakilti virš materialaus pasaulio kasdienybės) yra ne mažiau vertingas nei gebėjimas valdyti apibrėžtumo stokojantį gyvenimą moksliniais metodais.

Pasak knygos „Anam čara: keltų dvasinė išmintis“ autoriaus John O‘Donohue, galima nuveikti kur kas daugiau vadovaujantis ne valios, atidumo idėja.

„Žmonės per dažnai bando pakeisti savo gyvenimą valios pastangomis, tarsi plaktuku įkaldami jį į tinkamą formą. Protas nustato programos tikslą, o valia atitinkamai spraudžia gyvenimą į tą formą. Toks elgesys su savo paties šventu buvimu yra išviršinis ir prievartinis. Jis neteisingai atskira tave nuo tavęs paties. Galima daug metų klaidžioti po savo dirbtinių dvasinių programų tyrlaukius. Galima žūti iš bado, dėl kurio esi pats kaltas“, – rašo jis.

Pasak jo, reikėtų mokytis sutelkti dėmesį į mūsų dienų ir gyvenimo vidaus rimtą.  Kas tai yra? „Ritmas yra slaptas raktas į pusiausvyrą ir buvimą savo vietoje. (…) Tai dinamiškos pusiausvyros ritmas, dvasinė parengtis, nesavanaudiška ramybė. (…) būti dvasingam, reiškia gyventi pagal savo ritmą“, – rašo J.O‘Dononue.

Kaip tai padaryti? Pirmiausia tai yra elementarus atidumas, šiandien madingai vadinamas mindfulness „Jei į save įsiklausysi ir stengsies būti savimi, rasi tikslų ritmą, tinkamą savo gyvenimui. Daug kelių namo tave gali parvesti per pojūčius. Atsinaujinimas, iš tiesų visiškas tavo gyvenimo pasikeitimas, gali įvykti telkiant dėmesį į pojūčius (…) susiderinęs su pojūčių išmintimi, tu niekada nebūsi tremtinys savo paties gyvenime“, – rašo O‘Donohue. Pasak jo, „kai atsiveria šaltinis mąstyme, pasipila naujos galimybės; tavyje atsiranda nuovoka ir paskatos, apie kurių buvimą nė nenutuokei“.

Beje, būtina sąlyga įsiklausyti į savo pojūčius, patyrinėti savo prigimtį, identifikuoti savo misiją ir lemtį yra vienatvės būsena. Tai, ko labiausiai vengiame, dažniausiai mums yra labiausiai reikalinga ir sveikiausia.

Kontrolė vs. srautas

Beje, žmonėms, kurie turi didesnį poreikį kontroliuoti, labai patinka kurti planus. Planavimas jiems tarsi savotiškas sportas – jis sugeneruoja tiek atlygio hormonų, tarsi jau būtum kažką nuveikęs. Dėl to, tokie žmonės, tame tarpe ir aš, turi obsesiją planavimo įrankiams – analoginiams – popieriniams ar skaitmeniniams su įvairiausiais funkcionalumais.

Vis dėlto standartiniai planeriai yra – konkretūs, orientuoti į discipliną, suskirstantys laiką į stalčiukus, skatinantys racionalizuoti ketinimus, paversti juos planais. Tačiau juk greta hard turi būti ir soft gyvenimo pusė, ypač moterims – būdas išreikšti emocijas, fiksuoti įkvėpimus, formuluoti idėjas, kitaip tariant – patekti į srautą.

Beje, įdomus psichologo Andriaus Kalugino pastebėjimas knygoje “Lengvumas.Gerų pokyčių vadovas“: kuo aukštesnė savigarba, savęs supratimas, pasitenkinimas gyvenimu, tuo didesnė tikimybė patekti į srauto būseną.

A.Maslow laikais flow sąvoka turbūt nebuvo aktuali, tačiau panašiai jis apibrėžė saviaktualizuojančio žmogaus būseną: „Esmingai su tuo susiję ir apibrėžimo dalį sudaro lengvumas, nesistengimas, grakštumas, sėkmė, išsilaisvinimas nuo suvaržymų, apribojimų ir abejonių, juokas-su (o ne juokas – iš) B-pažinimu, egocentriškumo ir susitelkimo į priemones, laiko ir erdvės, istorijos, vietiniškumo ribų peržengimas“.

Knygos „Kristi aukštyn“ autorius, dvasininkas Richard Rohr teigia, kad „gebėjimas suderinti veiksmingą veiklą ir kontempliatyvų gyvenimo būdą rodo, jog žmogus yra įvaldęs gyvenimo meną – moka suderinti tuos abu dalykus“. Būtent tokiame vidurio kelyje slypi išmintis.

Tai akcentuojama ir maldoje: (…) suteik man stiprybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, jėgų keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti. Tiesa, „negaliu pakeisti“ reiktų pakeisti į „nereikia keisti“, nes vakarietiškam protui dažniausiai atrodo, kad praktiškai viskas turi paklūsti mūsų norams.

John O‘Donohue išmintį sieja su „menu įsilieti į savo sielos, gyvenimo, dieviškumo ritmą. „Išmintis tai menas būti drąsiam ir kilniaširdžiam nežinomybės akivaizdoje, mokėjimas ją išskaityti ir atpažinti jos turtus“,- rašo jis.