Kaip pamačiau „Pinavijos“ savininką Didžiosios g. pradžioj  kažką vadybinant dėl „El Mercado“ iškabos, supratau, kad tą vietą vertės aplankyti. Iš pavadinimo, kuris reiškia turgų, akivaizdu, kad virtuvė ispaniška.

Taigi gerokai nusivėlinę su dienos pietum, įkišom nosį ten. Ir nuo pat durų į ją plūstelėjo gan posh kvapas – matyti, kad pinigų priinvestuota. Šnektelėjom su padavėjais apie meniu ir buvom pakviestos į antrą aukštą. O ten visai kitokia stilistika – jei apačia tokia sodri, rudai juoda, oda, žalvario detalės, tai viršus – baltas ir gaivus.

Toje citrusų medeliais ir mėlynai raštuotom lėkštėm dekoruotoje salėje nesunku įsivaizduoti savaitgalio pusryčius prie atidarytų langų birželio pradžioje. Tik tiek, kad kažkam šalia esanti vaikų žaidimų zona yra privalumas, tačiau daugumai žmonių, norintiems kultūringai pavalgyti be erzelio, tai gali būti esminis minusas.

Na, bet mes atėjom netipiniu metu, taigi čia idealiai ramu ir visas dėmesys mums. Kol laukiame apžiūrim patalpas – apačioje yra ne tik vyno kambarys su tinkamu temperatūriniu režimu, bet ir speciali vitrininė spinta mėsos gaminiams. Atrodo įspūdingai, beje, tualetas irgi nepaliktas be dėmesio.

Pirmiausia ragaujame ispanišką šiupininę – pomidorinę avinžirnių sriubą su chorizo dešra. Ji skalsi ir aštroka – atrodo, kad tai tiesus kelias į per didelį skrandžio rūgštingumą, bet jei retkarčiais, tai nieko tokio.

Kol laukiame fideua, panašaus į paella valensietiško patiekalo, tik iš smulkių makaronų, mėgaujamės rožine cava, kuri įeina į dienos pietų meniu – penktadienio popietei toks pasimėgavimas labai į temą.

Fideua su vištiena ir jūros gėrybėmis (krevetėmis ir aštunkojais) patiekiama vienoje keptuvėje, skirtoje dviems žmonėms. Mums po sriubos tai atrodo neįvaldomas kiekis, tačiau šaukštas po šaukšto, sukapojame viską ir dar nuo priskrudusius makaronus nuo sienelių pakrapštome.

Desertas jau tikrai nebe vietoje, bet vis tiek ragaujame – tai klasikinis ispaniškas saldėsis – spurgų tešlos „šniurai“, ispaniškai vadinamos churros. Jos patiekiamos su lydyto šokolado padažu – čia, pasak Belkos jis skystokas, o aš laikausi pozicijos, kad jei desertas nėra toks viliojantis, kad negalėtum jo atsisakyti, tai geriau jo iš viso nevalgyti.

Už dienos pietus, įskaitant alkoholį, sumokame po 12 EUR.  Tai nėra pigu už paprastą ispanišką maistą, kuris tikrai nėra haute cuisine, bet permokėjęs tikrai nesijauti – skonis, sotumas, aptarnavimas, aplinka duoda savo.

Yra toks įsitikinimas, kad gero maisto restoranai pernelyg neinvestuoja į interjerą, nes tai nereikalinga, bet sukurti atmosferą svetimos šalies virtuvei yra logiška ir veiksminga. Kalbant apie „El Mercado“ šmėkšteli abejonė, ar nepavirs ši vieta panašia į „Sugamourą“, kurio reprezentatyvi išorė, o ne turinys, yra pagrindas kainai ir populiarumui specifinės auditorijos tarpe. „Pinavijos“ pokyčiai yra gan rimtas pagrindas to tikėtis.