Galvos vadyba: šimtai kelių, vedančių į Romą

Šįkart buvo labai sunku išgryninti įžangą šiai temai ir sugalvoti įrašo pavadinimą. Ir tai puikiai atspindi situaciją, kai kalbame apie psichofizinių metodų, kuriuos pasitelkę galime spręsti problemas, tobulinti asmenybę ir keisti savo gyvenimą, pasiūlą.

Pavyzdžiui, galime apsilankyti mindfulness konferencijoje ir pradėti praktikuoti dzen, išbandyti save 10-ies dienų vipassanos meditacijų stovykloje ar sąmoningo kvėpavimo užsiėmimuose, išmokti focusingo, praktikuoti ciguną, transcendencinę, kundalini, gongų, kvapų meditacijas, išbandyti reiki, teta healing metodą, fraktalų, bacho žiedų ir kūno terapiją, kreiptis į psichologą (psichiatro, tikiuosi, iš skaitančiųjų niekam nereikiaJ), psichoterapeutą, koučerį ar įdomiau pasivadinusi pokyčių trenerį, kelis mėnesius ar metus dedikuoti psichodinaminei, humanistinei-egzistencinei, geštalto ar kognityvinei terapijai, atlikti rekolekcijas, konsultuotis su sielovadininku, dešimtmečiais studijuoti vedas, budizmą ar kabalą. Norint gauti daugiau viename pakete, galima vykti į deivių stovyklas prie lietuviškų ežerų ir pelkių, drąsesniems išbandyti ribines tabako ar avayaska ceremonijas, vykti į vietinius ar užsienio saviugdos technikų ar dvasinių praktikų festivalius. Galima nesitenkinti lokalia pasiūla ir vykti į Šaolino vienuolynus, pas Tibeto lamas, Brazilijos hilerius ar madingus retrytus Indijoje ar Balyje.  Ir tai tik dalis dalykų, kuriuos galima išbandyti ieškant sau tinkamo.

Nežinau, kas čia užduoda toną – žmonės ieško ir dėl to randasi pasiūla, ar pasiūla aktyviai suformuoja poreikį. Tikriausiai lygiagrečiai vyksta abu procesai, tačiau norą gilintis į psichinių reiškinių pasaulį ir transformacijos galimybes linkstama sieti su Vandenio era. Nors tas poreikis anaiptol nėra visuotinis ar vienalytis.

Universalumas ir unikalios kombinacijos

Yra įvairiausių žmonių ir įvairiausių nuostatų kombinacijų viename asmenyje, taigi niekada nėra tvirto pagrindo pasakyti, kad „tai (kažkokia teorija ar praktika) veikia arba neveikia“.

Yra žmonių, kurie į save žiūri kaip į akmeninį antkapį „esu toks, koks esu“, kiti neapčiuopiami, kaip vandens srovė – atrodo taip pat, bet antrąkart į tą pačią būseną neįbrisi.

Yra žmonių, kuriems saviugda yra it sportas – asmenybės raumenų auginimas jiems tarsi kasdieninė higiena, o kiti tas teorijas ir praktikas vadina „opiumu liaudžiai“ ir visus to mokančius laiko iš žmonių lengvatikystės besipelnančiais šarlatanais.

Yra žmonių, kurie galvoja, kad jie yra vieninteliai savo gyvenimo režisieriai, o kiti bet kurią sekundę iš užančio išsitrauks lozungą „nu ką padarysi“ ir atsiduos visagalio likimo srovei.

Taigi galima pasakyti, kad duris atrakina raktas – tai universalu visiems žmonėms. Tačiau pagal šią paralelę žmones galima skirstyti į duris pastebėjusius ir nepastebėjusius, į tuos, kurie yra smalsūs, ir kurie apsimeta abejingais, nes bijo, į tuos, kurie neatidaromas duris linkę išspirti, ir tuos, kurie kantriai bels, kol bus atidaryta. Bet faktas, kad vienu raktu negali atidaryti bet kokių durų, taigi ir kiekviena metodika ar būdas kiekvieno bus priimtas savaip.

Augti ar stabdyti

Mano susidomėjimas gausybe įvairaus lygio teorijų ir praktikų prasidėjo tuomet, kai pati ėmiau bandyti įvairius dalykus ir kartu susidurti su žmonėms, kuriems nieko nereikia arba niekas nepadeda. Jei jūs esate iš jų tarpo, galima daryti prielaidą, kad maksimalus skepsio lygis susijęs su įsitikinimu, kad viską valdote pats, arba su didele baime dėl grėsmės tapatybei. Pasak A.Maslow,  neurozė gina pati save, charakterio struktūra daro tą patį. Vis dėlto psichoanalitikas Finnas Skarderudas pabrėžia, „sveikumas jau nebėra tapatus stabilumui, jis greičiau tapatus lankstumui“.

Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai tenka akis į akį susidurti su savo bejėgyste, ir tada reikalai pasikeičia. Kaip sako Abraham Maslow „terapija dažnai geriausiai veikia tuomet, kai į ją žmones atveja skausmas. Paviršutinišką gyvenimą pradedama kvestionuoti būtent tada, kai jis nebeveikia ir atsiranda poreikis grįžti prie esmės“.

Tačiau iki tol, tokius žmonės reikia palikti ramybėje. Kaip sako A.Maslow,  augimas gali prasidėti tik nuo saugumo: „jei žmogaus gynybos yra labai tvirtos, tam yra svari priežastis (…) labai realu, jog besirenkančiam neurotikui netgi „blogas“ pasirinkimas yra naudingas ar bent jau suprantamas ir netgi reikalingas dėl dinamikos. (…) Funkcinį neurotinį simptomą nuplėšus per jėgą, per daug tiesiogiai konfrontuojant bei interpretuojant arba sukūrus stresinę situaciją, kuri suskaldo žmogaus gynybą nuo per skausmingos įžvalgos, žmogus gali visiškai subyrėti“.

Taigi, kaip savo knygoje rašo koučingo specialistas Tomas Misiukonis „didžiausią naudą iš koučingo  gauna tie klientai, kurie kelia su savo vertybėmis suderintus tikslus, yra atviri pažinimui bei lankstūs keisti įsitikinimus ir nuostatas“. Mano galva, tai galioja ne tik koučingui, bet ir visiems kitiems galvos vadybos metodams.

Per porą metų gilinimosi į šiuos reikalus priėjau išvadą, kad rezultatas labai priklauso nuo subtilaus balanso tarp asmeninių pastangų, koncentracijos į siekį ir pasitikėjimo bei dėkingumo aukštesniajai jėgai ar kaip jūs ją bevadintumėt, kuri niekais gali paversti net didžiausias asmenines pastangas arba vos pagalvojus kažką pateikti ant lėkštutės. Jei balansas nukrypsta į vieną iš pusių, gimsta skepsis ar nepateisinamas lūkestis ir pretenzija.

Matyti sistemoje

Aš mėgstu sistemas, taigi susidėliojau tokį mind mapą. Jei turi problemą, dažniausiai atrodo, kad ji susijusi/dėl jos kalti kiti – taip sakant „kalta aplinka“. Santykiai su kitais įtakoja mūsų būsenas ir nuotaikas, kurias galima gan sėkmingai spręsti per gyvenimo būdą harmonizuojančias praktikas, t.y.  meditacijas, sąmoningą kvėpavimą ar net elementarią aktyvią fizinę veiklą. Kalbant apie santykių tarp lyčių harmonizavimą, verta pasigilinti į vedų išmintį.

Jei atrodo, kad problemos šaknys nėra itin gilios – tereikia impulso, patarimo kaip efektyviai keisti savo elgesį – gali padėti koučingas ar kognityvinė psichoterapija. Pastarosiose programose galima dalyvauti netgi internetu.

Iš šio lygio paprastai pereinama prie santykių su savimi klausimo – ilgainiui paaiškėja, kad įvairiomis emocijomis užsimaskavusio skausmo šaltinis yra ne išoriniai objektai, o mes patys. Kaip sako mano mėgstamas A.Maslow, „tampame neurotikais, ieškodami pseudosavęs, savosios sistemos arba ją gindami: mes esame neurotikais tiek, kiek neturime savęs“.

Priežasčių, kodėl esi toks ir reaguoji taip, verta ieškoti vaikystėje, kurioje užgimsta neurotiniai elgesio modeliai. A.Maslow sako, kad „terapijos procesas padeda suaugusiam žmogui suprasti, kad vaikiškai (nuslopintai) būtinybei gauti kitų pritarimą nebereikia egzistuoti vaikiška forma ir laipsniu, ir kad kitų žmonių praradimo siaubas bei jį lydinti baimė būti silpnu, bejėgiu ir pamestu nebėra realistiška ir pateisinama, kokia ji buvo vaikui“.

Jei norisi profesionalaus požiūrio, gali būti naudinga psichodinaminė psichoterapijos kryptis, jei  labiau praktinio žanro – galima bandyti bioenerginę analizę ir kūno terapiją , jei sofistikuoto – fraktalų terapiją. Paprastai, kai suvirškinama tėvų skriaudos tema, žmogus būna pasiruošęs pereiti į kitą etapą.

Jei atrodo, kad nepasitenkinimo jausmas labiau susijęs su dabartimi, o ne praeitimi, verta išbandyti kitas psichoterapijos kryptis – jei jums verbalizuoti, praktika jums reikšmingesnė nei teorija – galbūt tiks geštaltas, jei mėgstate kalbėti, analizuoti – humanistinė-egzistencinė psichoterapija. A.Maslow dar prieš pusę amžiaus sakė, kad „įmanoma, kad greitai mes apibrėšime terapiją, kaip vertybių paiešką, nes galiausiai susivokimas iš esmės yra savo vidinių, autentiškų vertybių paieška“.

Kalbant apie psichologų, psichoterapeutų ir koučerių skirtumus, reikėtų žinoti, kad psichologas turi turėti Psichologijos krypties išsilavinimą, psichoterapeutas vietoj jo gali turėti ir kitų socialinių mokslų išsilavinimą, tačiau papildomai turi būti įgijęs atitinkamos krypties (tai yra podiplominės programos, trunkančios iki 5 m.) sertifikatą (arba joje studijuoti). Koučingo specialistas paprastai turi socialinių mokslų išsilavinimą ir yra baigęs specialią (pageidautina tarptautinių asociacijų ICF ar IFF sertifikuotą) programą. Beje, iš savo patirties galiu pasakyti, kad psichologijos diplomas toli gražu negarantuoja, jog specialistas sugebės sukurti jautrų ryšį su klientu ir veiksingai pasiekti rezultatą.

Trečias problemų sprendimo lygmuo yra santykiai su likimu arba aukštesniąja jėga. Ir realiai nuo šių nuostatų tiesiogiai priklauso visa žmogaus motyvacijos sistema. Jei santykiai skeptiški, nukrypstama į materializmą, naivų tikėjimą antropologine galia, ir visas problemas bandoma spręsti įtakojant kitus ar stiprinant išorines savo kompetencijas ir įgūdžius. Jei žiūrima atvirai, dažniausia prieinama prie praktinio atradimo, kad dalykai aplink mus keičiasi, kai keičiame save iš vidaus. Problemos pradedamos suvokti kaip pamokos, ir ieškoma būdų ne kaip jų išvengti, o suvokti jų prasmę.

Tačiau reikšmingiausios ir tvariausios transformacijos patiriamos, kuomet suvokiama universali žmogiškojo gyvenimo prasmė. Ji neįrodinėjama pasitelkus žinias, o tiesiog pajuntama. Įvairios dvasinės praktikos šį dalyką vadina visaip – transcendencija, nušvitimu, nirvana, išsitaisymu, absoliučia meile ir t.t. Gal tai ir skirtingi keliai, bet turėtų vesti ten pat – į pasaulėdaros principų suvokimą (prasmė) ir jų priėmimą (ramybė).

Galite sąmoningai nesirinkti nieko ir nesąmoningai tikėti į chaoso dievą, bet kai gyvenimo stichijos pradeda mėtyti ir vėtyti mažą vienvietę valtelę, tai paprastai kainuoja labai daug nervų – kartais iki visiško išsekimo.

Beje, ieškantiems savo kelio patartina perdėm nesižavėti egzotinėmis religijomis ir dvasinėmis praktikomis, o atsigręžti į gimtąją tradiciją. Kaip sako universalų dvasingumą atstovaujantis Eckhart Tolle, „nereikia ieškoti tiesos kur nors kitur – leiskite, ir aš padėsiu jums pasiremti tais dalykais, kuriuos jau turite (…) Viskas jau yra žinoma, ir (…) tiesa atpažįstama vos išgirsta. Tada pajuntamas dvasinis pakilimas ir nepaprastas žvalumas, tarytum iš vidaus kažkas sakytų: „Taip. Aš žinau, jog tai yra tiesa“. Nealergiškiems ir visiškai nesudeginusiems tiltų į katalikybę, patarčiau skaityti Richardo Rohro,  Thomo Mertono knygas – pastarojo linkusiems į intelektines kontempliacijas.

Saviugda ar darbas su „treneriu“

Man atrodo, kad atviri žmonės, naudojantys ir savo analitinius sugebėjimus, ir intuiciją, gali sėkmingai save auginti patys. Pasak A.Maslow, augimo motyvuojamas žmogus dažnai savo problemas ir konfliktus išsprendžia pats, meditaciškai atsigręždamas į savo vidų, analizuodamas save.

Tokį  saviugdos būdą jis sieja su gyvenimiška saviaktualizuojančio žmogaus pozicija: „ tai – ne problemų nebuvimas, o perėjimas nuo praeinančių ar nerealių problemų prie realių. (…) save aktualizuojantį žmogų galima tapatinti su save priimančiu ir įžvalgiu neurotiku – tai žmogus, kuris drąsiai, netgi mėgaudamasis, su džiaugsmu stoja akistaton su savo prigimties „trūkumais“ ir priima juos vietoje to, kad bandytų neigti“.

Man asmeniškai efektyviausias būtent toks būdas – aš mėgstu gilintis, nebijau kvestionuoti savo elgesio, ieškau gilesnių priežasčių, nei matomos iš pirmo žvilgsnio, turiu galimybę savo įžvalgas tikrinti žmonių grupėje. Tą rodo ir fraktalų diagnostika. Be to, turėjau ne vieną progą patikrinti savo intuiciją ir įsitikinau, kad galiu pasikliauti ir savo kūnu, ir neįvardijama išorine jėga, kurią pajunti „tamsiausioj nakty“.

Nežinau, ar apie tai rašoma psichologijos knygose, o mano stažas, naudojantis psichologinėmis konsultacijomis, yra 3 valandos. Pirmo karto nekritikuosiu, nes tai buvo senas, vienkartinis atvejis – tada į gan direktyvią psichologės nuomonę neatsižvelgiau ir dėl to šiandien nesigailiu. Antras ir trečias kartas buvo su intencija patyrinėti, kuo šis metodas man galėtų būti naudingas, tačiau jausmas toks, tarsi pinigus būčiau palikusi gatvėj ant bortelio. Tačiau kelios minutės profesionalaus koučerio dėmesio leido patirti, kad tave „čiupinėja“ – taip vadinu jausmą, kai supranti, kad žmogus pagauna, koks tu esi, kur tavo jautrios vietos. O tai absoliučiai būtina norit efektyviai dirbti.

Todėl aš absoliučiai prieš pilną mokestį už pirmą psichologo konsultaciją, kur vien pasakoji apie save. Net gerokai vulgaresni verslo konsultantai nelupa pinigų iš kliento už susitikimą, kur jis aiškina savo situaciją ir poreikius. Gal tokia palaikančioji (išklausymo terapija) veikia žmonėms, kurie neturi galimybių niekam atverti širdies, bet beveik jokio efekto tiems, kurie nuolat save challengina. Beje, vyrams iš principo nelabai tinka.

Aš ne kartą kvestionavau tai, kodėl, pati norėdama užsiimti psichoterapija, vis dar nepatyriau šio metodo veiksmingumo. Su sfera susiję žmonės reaguoja taip „Tai ką, tipo, neturi problemų?“ – dažnas yra įsitikinęs, kad visi savo problemas turėtų spręsti būtent su jais. Tačiau dažnas religinių ir dvasinių paslaugų teikėjas pasakytų, kad psichologijos specialistai neapima esminių, trečio lygio klausimų, taigi užsiima tik anesteziologija ir nepadeda žmogui atrasti esmės.

Laimei, teko sutikti ir ne tokių nusistačiusių srities atstovų, kurie sako, jei turi su kuo pasišnekėti ir jauti, kad susitvarkai pats, psichoterapeutas nėra reikalingas ir etiškas specialistas turėtų tokiam klientui taip ir pasakyti, o ne ieškoti sliekų subinėj.

Ko tikėtis ir nesitikėti

Tai, kad populiarūs psichoterapeutai giriasi, kaip sunku pas juos užsirašyti, rodo, kad susitvarkyti patiems norisi ir pavyksta ne visiems. Taigi, susiduriant su „galvos vadybos“ profesionalais pravartu žinoti tam tikrus dalykus.

1. Konsultantas nеturi antgamtinių galių. Jis yra žmogus, turintis kompetenciją ir patirtį. Tačiau ji gali būti ir pagalba – jis žino teoriją ir tendencijas, ir trukdis – žinojimas užbėga už akių jautrumui ir aktualiam patyrimui. Patys įvertinkite, kiek jums svarbūs „popieriai“, kiek remiatės savo pojūčiais, intuicija.
2. Konsultanto baimė nepakenkti neturėtų nusverti noro padėti. Pasak A.Maslow, mokyti gali tik tas, kuris gerbia baimę ir gynybą, t.y. lėtą augimo tempą, kliūtis, patologiją, neaugimo priežastis. Tačiau yra žmonių, kurie efektyviai juda tik provokuojami iššūkio – taigi tas, kuris atsargus, nebūtinai efektyvus. Taigi jei jaučiatės nesaugiai arba perdėm komfortiškai – rodo, kad konsultantas piktnaudžiauja arba chaltūrina.
3. Konsultantas negali primesti savo matymo, t.y. nurodyti, ką jums konkrečioje situacijoje daryti, nes tai yra absoliučiai reliatyvu. Jis nėra jūs. Ir jo matyti atvejai nėra jūs. Kaip sako A.Maslow, „tai, ką mes psichologijoje vadiname „normaliu“, iš tikrųjų tėra vidutinybių psichopatologija“. Taigi jūs esate unikalus ir vienintelis už save atsakingas asmuo. Konsultantas atsakingas už sąlygas, kad galėtumėt su savimi efektyviai dirbti.
4. Konsultantas nėra vienintelis galios šaltinis ir todėl negali padaryti pokyčio jumyse – pokytį sukelia į mintis, jausmus ir elgesį sutelktas jūsų dėmesys. Konsultantas gali padėti jį nukreipti ir sutelkti.
5. Ir, patikėkit, pokyčiui būtinas aukštesniosios jėgos pritarimas. Kaip sako A.Maslow, „žiūrint iš dieviško taško, neurotiškas žmogus gali būti matomas kaip nuostabi, sudėtinga, netgi graži proceso visuma. (…) jei neurozę vertinsime kaip sveikiausią įmanomą sprendimą toms problemoms, su kuriomis žmogus tuo metu susiduria (…), jei jis gali būti visiškai suprastas, tuomet viskas atsistoja į savo vietas“. Taigi tas, kuris stato diagnozes ir įsivaizduoja, kad jus gydo/taiso, per mažai padirbėjo su savim.

Pabaigai psichoanalitiko Finn Skarderud citata: „Žmogus siekia visumos, harmonijos ir sąryšio. Psichinė sveikata – gebėjimas sutelkti apie save brandžią, maitinančią aplinką“. Jei jums to padaryti nepavyksta, verta pradėti ieškoti.