Pasirodo, tarp mūsų gyvena tokia išskirtinė kasta (o gal greičiau – mutantai?) t.y. žmonės, kurie patys save stigmatizuoja, nes jiems, atseit, negalioja tie patys dėsniai, kaip kitiems. Jų išskirtinumas – tikėjimas į nieką, o kasdieninė mantra “niekas man nepadės”.

Niekas negali suteikti realios psichologinės pagalbos: psichologai – šūdas, vedos – šūdas, bažnyčia – šūdas, joga – šūdas – taip galima apibendrinti vienos skaitytojos komentarą, po psichika.eu straipsniu (kodėl tas komentaras vėliau buvo ištrintas, tikrai nesuprantu).

komentaras_psi eu

Nesigilindama į straipsnelio turinį, matau reikalą pakomentuoti šį komentarą, nes su tokia pozicija susiduriu ne taip jau retai.

Esmė ta, kad visi tie būdai savaip padeda – vieniems vieni, kitiems – kiti, o tretiems – visi, vienas kitą papildydami. O labiausiai padeda tai, kuo tiki – tas moksliškai įrodyta per placebo efektą. Tačiau niekas negali padėti uždarai sistemai su nuliniu tikėjimo krūviu, nes ji netiki net savim ir dėl to save naikina.

Blogiausia, kad tokioje situacijoje susikerta du priešingi principai – uždara sistema netiki ir neatsiveria pagalbai, o kartu reikalauja, kad bandymas padėti, t.y. tinkamas raktas, būtų surastas asap ir suveiktų 100%. Norite gerai, greitai ir pigiai? Bet kas neatšokęs nuo realybės susivokia, kad arba gerai ir greitai, bet nepigiai; arba gerai ir pigiai, bet negreitai; arba greitai ir pigiai, bet negerai.

Aš nesakau, kad stebuklų nebūna – būna, tačiau, deja, dažniausiai ne tuomet, kai jauti, kad skęsti, o tuomet, kai esi pačiame dugne ir išsigelbėti nebeturi vilties. Tik tada stebuklingu būdu gali būti ištrauktas už plaukų.

Iki tol skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Be reikalo komentatorė save išskiria kaip nevykėlę iš šitos superduper (o gal tik viso labo tokia apsimetančios?) visuomenės – ji pati yra net labai tipinis jos produktas. Nes psichologinę pagalbą traktuoja iš absoliučiai konsumeristinės pozicijos – kaip paslaugą, kurios teikėjas turi garantuoti kokybę, t.y. rezultatą klientui.

Vienas garsiausių D.Britanijos neurochirurgų sako, kad net medicinos paslaugų taip traktuoti negalima – klientas negali tikėtis nusipirkti rezultato – jis perka chirurgo kompetenciją ir įgūdžius. Bet chirurgas dirba su materialia žmogaus kūno „instaliacija“, tai ko tuomet tikėtis iš darbo su nematerialiais psichikos reiškiniais?

Komentatorė skundžiasi, kad geriausieji kainuoja daug. Ar tai keista? Gal dėl to, kad jie į savo kompetenciją investavo daugiau laiko ir pastangų? Aplinka visada kalta, ar ne? Gal šioj vietoj naudingiau būtų tiesiog laikytis vieno svarbaus principo – kuo mažiau sakysi „negaliu/nenoriu“, tuo mažiau tai kainuos.

Gali nekainuoti ir praktiškai nieko, jei pagaliau atsimerksime ir pripažinsime, kad gyvenam prabangos laikais, nes turime plačiausią nei kada nors iki šiol priėjimą prie nemokamo turinio. Ar jis dar turėtų būti atrinktas ir pateiktas asmeniškai ant lėkštutės? Reikia motyvacijos, intuicijos ir analitinių įgūdžių – su jais sau labai efektyviai gali padėti pats. Neturite? Atsikalbinėjimas. Turite, bet nelavinate.

Nepatiko vienas psichologas, nepadėjo vienas audioseminaras, o, kad joga nepadės, žinote net nebandę ar pabandę su įsitikinimu, kad nepadės – ar tai pakankamas pagrindas apibendrinimui, kad niekas realiai negali padėti?

Aš mėgstu kartoti – jei neturi motyvacijos tapti pagalbai atvira sistema, reiškia, tavo būsena yra netgi labai pakenčiama. Kai būsena taps nebepakenčiama, ir sistema atsivers, viskas natūraliai pasikeis. Tada nebereiks ieškoti adatos šieno kupetoje – tinkamos knygos, įrašai, žmonės pataikys kaip pirštu į akį.

Kad mano postas nebūtų visiškas pilstymas iš tuščio į kiaurą, kaip sako ano straipsnelio komentatorė, suformuluosiu konkrečias rekomendacijas.

  1. Nustokite kaltinti ir prievartauti aplinką, galvodami, kad kažkas jums kažką privalo.
  2. Ištrinkite įsitikinimą, kad kažkas iš šono turi galių pataisyti jūsų galvą – tai yra jūsų interesas ir atsakomybė.
  3. Įsisąmoninkite, kad rezultato greitis ir kokybė labiausiai priklauso nuo jūsų asmeninių pastangų.
  4. Nusiraminkite – neskubėkite, apsvarstykite ne tik lengviausiai pamatomas, paviršutines savo savijautos priežastis – kapstykite giliau, klauskite savęs kodėl, ar tikrai, ar tai viskas? kalbėkitės ir klausykite kitų žmonių patirčių, googlinkite, pavartykite psichologijos skyrelio knygas knygyne (skaitymui galite rasti ir bibliotekoje).
  5. Ieškokite egzistencijos prasmės, nes tik ja paremta individuali gyvenimo strategija stovės tvirtai.

 

 

Save

Save