Kai rašau šitą tekstą, tikėtina, kažkas jaučiasi taip, lyg būtų išslydus žemė iš po kojų. Tiems, kurie skyrybas moka išgyventi, šitas tekstas neturėtų  rūpėti.

Tačiau yra žmonių, kurių emociniai gyvenimai taip sulipę, kad skilimo atveju jų pasaulis subyra į šipulius. Viskas aplinkui juda kaip įprasta, o tu nebesupranti, pagal kokius principus jame funkcionuoti. Skausmas toks, kad nežinai, kur nuo jo pasislėpti, ir net netiki, kad jį įmanoma paveikti. Tokie dalykai kaip „gydo laikas“ skamba nepakenčiamai, nes tu jau dabar nebegali tverti.

Nežinau, ar sveika dalinti receptus – mes linkę tikėti, kad esame unikalūs, tačiau manyčiau, kad reakcijos  (bent jau tam tikros žmonių kategorijos) vis dėlto labiau universalios. Taigi tiesiog pasidalinsiu, kas suveikė man.

Pirmoji pagalba sau

Pirmas neatidėliotinas darbas yra techninis šoko suvaldymas – kažkam tai gali būti išsiverkimas/išsikalbėjimas geriausiai draugei/mamai/jaunimolinijai, o kažkam net mintis kalbėti apie tai gali atrodyti nepakeliama – tam yra cheminiai arba natūralūs raminantieji. Gali atrodyti, kad nenori nusiraminti – nori viską kažkaip išspręsti, bet mąstymas apramintomis smegenimis duos geresnį rezultatą nei tuomet, kai jos apimtos karštligės.

Kitas svarbus dalykas yra pripažinimas, kad tai negrįžtama. Kuo ilgiau bus svarstomi „už“ ir „prieš“, „ar“ ir „galbūt“, tuo ilgiau atidėliosi susitaikymą  su situacija. O jis būtinas, norint efektyviai judėti toliau. Kaip tą pripažinimą pasiekti – asmeninis ir kontekstinis klausimas. Mano atveju buvo svarbu išsiaiškinti priežastis, kurios buvo gilios ir kompleksinės. Ir tam vienos nakties neužteko, bet simboliškai suveikė trys kartai. Jei žmogus nenori kalbėtis, teks pripažinti ir tai, kad jis tam turi savų priežasčių.

Kūnas – geriausias sąjungininkas

Kai sprendimas, kad kitaip nebebus, jau yra įdėtas į jam skirtą lentyną, laikas imtis nuotaikos. Nes tik nuo jos priklauso, kaip greitai ir efektyviai susigyvensi su pokyčiais. Ir čia reiktų pasakyti, kad ekstravertiškas taškymasis, jei ir leidžia trumpam užsimiršti, dažniausiai grąžina ten, nuo kur pradėta – skausmą vis tiek teks išgyventi, ypač jei nenori, kad jis virstų lėtiniu. Tačiau nugrimzdimas į savo emocijų pasaulį irgi ne išeitis.

Kažkas galbūt patars susirasti psichoterapeutą, bet mano patirtis (o ir teorija) sako, kad patikimiausias tavo nuotaikos sąjungininkas yra kūnas. Ir jam būtinai reikia dopamino – atlygio hormono, kuris pastato ant kojų ir įjungia tikėjimą, kad tu gali. Ir aš nežinau kito būdo, kaip jo susiveikti – tik sportą. Galbūt net nebandytą, kad smegenys būtų užimtos mokymusi. O jei sportas tau iš viso svetimas – dar geriau – tai ideali proga pralaužti šį įsitikinimą. Nes galiausiai viskas apsivers ir sportas taps lengviausiai prieinama priemone valdyti savo psichologinę būseną. Nekalbant apie tai, kad kartu gausi ir pridėtinę vertę, matomą išoriškai.

Kaip rašo psichoterapeutas Finn Skarderud, „šiandieninėje skausmą malšinančioje kultūroje nauda, kuri gali rastis skausme, nėra pakankamai vertinama. Skausmą patiriantis žmogus gali išgyventi, iš šono žiūrint, paradoksą, kad skausmas malšina skausmą“. Jis turi galvoj kai ką kitą, bet aš akcentuoju būtent sportinį kentėjimą proto ribose. Kol jauteisi gerai, jis kėlė nemalonius pojūčius, o dabar, kai kenti, greičiausiai juos mažiau pastebėsi.

Ir – svarbi pastaba – nesuteik sau laiko svarstyti – eiti šiandien/dabar sportuoti ar neiti. Pajunti atsėlinant graudžias mintis, rengiesi ir varai lauk. Po valandos intensyvaus pajudėjimo tie patys aspektai atrodys visai kitaip. Papildomą efektą suteikia ir tinkamas playlistas – mano išsigryninimui veikė contemporary classics ir lyrinis popsas, bet čia grynai skonio reikalas.

Meilė sau – ne banalybė

Jei skirdamasi jautiesi tragiškai, tikėtina, kad suvokei save kaip puselę ir tenkinaisi iš antrosios pusės gaunama meile. Tačiau ne veltui sakoma, kad jei galvoji, kad tam, jog jaustumeisi pilna,  tau reikalingas kitas žmogus, vadinasi, save praradai.

Ir dabar tavo misija ne susirasti antrą savo pusę, o užsiauginti trūkstamą dalį iš vidaus. Nes pilnaverčių žmonių neraukia tie, kurie akivaizdžiai kažko stokoja – jie instinktyviai vengia tokio parazitavimo. Net jei seniai ar niekada negyvenai viena – tai tavo galimybė tapti tuo, kuo iš tiesų esi. Nes, neabejoju, kad būdama su kažkuo, ėjai į kompromisą ir neleidai reikštis viskam, kas tavyje yra.

Dabar yra ta proga. Imti tai ir tiek, ko ir kiek nori. Įsiklausyti į save, ko tu iš tiesų geidi. Atsikratyti baimės būti savimi. Tapti atidžia ir jautria aplinkai. Kas sunkiai pasiekiama, kai esi patenkinta ir apsupta dėmesio arba labai nepatenkinta ir spaudžiama išorinių reikalavimų.

Geroji vienatvės pusė

Ir būtent nuo to priklausys, kada imsi spindėti. Kai kuriems savikritiškiems žmonėms būtina žinoti, kad savęs pateisinimas, pasitikėjimas savimi ir savimeilė nėra lygūs arogancijai – tai sąlyga, leidžianti pasitikėti, pateisinti ir iš tiesų mylėti kitą. Būtent dabar tinkamas laikas retrospektyviai įvertinti buvusius santykius – ką iš jų gavai, ir ką įgijai jų netekusi.

Tai svarbu, nes po nesėkmingų santykių neretai sustiprėja savisauga, kuri anaiptol ne visada yra objektyviai sveika, o tiesiog „sukietinanti širdį“. Beje, žmonės, kurie lengviau išgyvena išsiskyrimą, paprastai yra tie išsigandusieji ir apsiribojantys – su labai retom išimtim, kur santykinis lengvumas pasiekiamas per išmintį.

Jei bus gerai su savimi padirbėta, tikėtinas šio etapo rezultatas – gebėjimas suprasti ir pateisinti savo buvusį partnerį, pasitikėjimas visata/aukšesniąja jėga/pasąmone/arkaiptaibevadintum, kad visos pamokos yra tavo naudai, ir noras ne tiek imti, kiek duoti.

Kai skauda, sunku suvokti, kad tai gali būti vienas iš vertingiausių patyrimų tavo gyvenime. Jei tavo kelias šioje vietoje tik prasideda, laikykis – su tavim tikrai viskas bus gerai.