Apie gyvenimą, ne rožėmis klotą

“Gyvenimas ne rožėmis klotas“, – sako man. O aš, skirtingai nei dauguma, ne(be)turiu įpročio autopilotu atmesti teiginių, kurie skamba nuvalkiotai. Nes jie, kaip ir stereotipai, atsiranda ne be pagrindo. Bet ką gi tai reiškia šiuo konkrečiu atveju?

Viena vertus, esi laisvas gyvenimą išsikloti kuo tik nori – asfaltu, pro kurio dangą neprasiveržtų joks banalus rožės daigas ar pūkine antklode, ant kurios prigulęs ilgai niekur nebenorėsi judėti.

Kita vertus, jei nematote reikalo vadovautis laisvu pasirinkimu ir priimate, ką gyvenimas paklos (kas yra ne mažiau teisingas sąveikos su juo būdas) ir jei, atrodo, kad jis klojasi ne rožėmis, gal ne tuo keliu einate. Turbūt tai anoks įrodymas žmonėms, kuriems atrodo, kad gyvenimas turi vieną tiesų greitkelį, iš kurio nusukęs, tikslą pasieksi vėliau ar sunkiau nei kiti, o galbūt beviltiškai pasiklysi ar teks startuoti nuo pradinio taško.

Įvairiausi saviugdos specialistai tokiems žmonėms bando parodyti, kad yra galimybė sukti ir į kairę, ir į dešinę, taip atsikratant linijinio mąstymo. Jie skatina susimąstyti, kad į gal tikslą gali greičiau nuvesti ne greitkelis su savo avarijomis ir kamščiais, kuriuo juda kritinė masė, o būtent šalutiniai keliai. Be to, egzistuoja galimybė apsisukti – juk žemė apvali ir, grįždamas atgal, gali paradoksaliai aplenkti kitus.

Pasmerktoji rožės iliuzija

Dar gali būti, kad turite natūraliai iškrypusį suvokimą apie rožes. Sukultūrintos rožės be spyglių puikiai parodo, ko iš gyvenimo tikisi vartotojiškos visuomenės išaugintas individas – kad būtų gražu, kvapnu ir malonu. Tačiau pamirštama, kad hedonizmas irgi turi savo antrą pusę – arba veda prie pykinančio persisotinimo, arba prie tolerancijos (pripratimo), įsukančios tą pačią stokos ir kančios spiralę.

Yra filosofijų, kurios vaistais laiko norų atsisakymą, kitos – maksimalų noro mėgautis iškėlimą, kol jis peržengia egoizmo ribas, tačiau jos visos pripažįsta kerinčių žiedlapių ir aštrių spyglių sanbūvio idėją.

Tai, kas patinka, nebūtinai yra teisinga, o tiesa yra priešybių sutaikymas – apibendrindamas ispanų rašytojo ir filosofo M. de Unamuno mintis rašo pranciškonų kunigas Richard Rohr. Savo knygoje „Kristi aukštyn“ („Upward falling“) jis taikliai apibendrina žmogaus brandos esmę – kai spygliai imami suvokiami kaip natūrali, vadinasi ir priimtina, rožės grožio sąlyga.

Šį suvokimą jis laiko pagrindiniu perėjimo į antrą gyvenimo pusę, kurioje viskas gali tapti gerokai paprasčiau ir dėl to maloniau, faktoriumi. „Jei jūs, kaip ir dauguma žmonijos, konkrečiais atvejais nepažinsite ir neįveiksite dualistinio mąstymo, niekada neperžengsite antros gyvenimo pusės slenksčio“ (…) jei esame iš tiesų sąžiningi, ilgainiui suvokiame, kad jis nenaudingas daugelyje gyvenimo situacijų“.

O ką reiškia nedualistinis mąstymas? Anot Rohro, kai „konkretaus momento vyksmo nevertiname nei pozityviai nei negatyviai, netraktuojame kaip absoliučiai teisingo ar neteisingo, palankaus ar priešiško. Jis tiesiog yra (toks, koks yra) (…). Tokia laikysena anaiptol nelaikytina pasyvumu“.

Pažaidos akmuo ir kritimas aukštyn

Vargu, ar dualistinio mąstymo įmanoma atsikratyti vos panorėjus. Tai įvyksta ne pasiskaičius knygų, o patyrus ribines situacijas (Jaspersas) arba pikinius išgyvenimus (Maslow). „Jasperso teigimu, ribinės situacijos – tai momentai, kai išgyvenama didelė baimė, atsakomybė, kaltė arba nerimas. (…) ribinės situacijos ir apribojimai mums reikalingi tam, kad augtume“.

„Anksčiau ar vėliau žmogų iš jo dvasinės kelionės vėžių išverčia koks nors įvykis, žmogus, keblūs santykiai, mirtis ar mintis, ir su tuo susidoroti nepadeda nei turimi įgūdžiai, nei įgytos žinios ar stipri valia. (…) tenka patirti, ką reiškia išsemti visas galimybes (…) Suklumpama ant, Izaijo žodžiais tariant, „pažaidos“ akmens, kurio neįmanoma išvengti (…) Gyvenimas/Likimas/Dievas/Malonė/Slėpinys priverčia keistis, atsisakyti egocentrinių savo rūpesčių ir tęsti kelionę į naują tolimą tikslą. (…) Tai patvirtina visa be išimties dvasinė literatūra.“ – rašo Rohras.

Būtent „pažaidos akmuo“ paskatina į rožes pažiūrėti kitomis akimis. Jei pirmoje gyvenimo pusėje gan kategoriškai siekiame įvirtinti savo savarankiškumą, tai antroje galime išmintingai pasikliauti vedimu. Kas tai patyrė, žino, kad vos tik pradėjus žengti teisingu (o tai reiškia dvasingu, tačiau nepainiokite su religingu, nes tiesioginės koreliacijos tarp to nėra) keliu – gyvenimas pradeda klotis rožėmis – aplinkybės kaskart pataiko kaip pirštu į akį.

Ir natūraliai kyla klausimas, ar tai grynas atsitiktinumas. Kažkas tai vadina „sekasi“, nes iš tiesų bendradarbiavimas su gyvenimu/visata/dievu/kūrėju/pasąmone/arkaiptąjėgąbepavadinsite ir yra konspiracija – šiandien tai reiškia paslėptį/slėpinį, o etimologiškai „kvėpavimą kartu“.

Teoriškai atrodytų, kad kryptis į dvasingumą yra aukštyn – tarsi iki jo keliamasi, tačiau praktiškai kryptis yra žemyn, t.y. kritimas ar grimzdimas. Ne šakų reikia stiebtis, o raustis gilyn, link šaknų. Tai ir vadinama „upward falling“.

Kai kurie filosofai sako, kad žmonių gyvenimas tragiškas. Mano galva, jis tragiškas tik tiek, kiek patys atmetame galimybę suvokti kančios kilmę ir paskirtį. Gyvenime šviesos tiek, kiek galime jos sugerti ir atspindėti.