„Pirmas Dublis“ – kalbu apie antrą (po „Lauro lapo“ Deivydo Praspaliausko restoraną) – įrodė, kad pagrįstai savimi pasitikintis šefas gali nepaisyti blogos restorano lokacijos ir net maistui išlaidaujantį klientą įstatyti į savo sukaltus – siauro fiksuoto meniu fiksuotu laiku – rėmus.
Niekas iš vietinėje rinkoje išaugusių virtuvės šefų pirmas to nebūtų drįsęs padaryti. O Praspaliausko receptas veikė. Suveikė ir su dienos pietumis kažkieno kito įrengtoj ir užvadintoj „Pilies kepykloj“. Tiesa, čia greičiausiai buvo per mažai staliukų, kad būtų galima išnaudoti visą pietautojų srauto potencialą.
Taigi abi startupinės koncepcijos išaugo iš kelnyčiųn ir persikėlė po itin solidžiu „Grafų rezidencijos“ stogu. Neabejoju, kad vos tos durys atsidarė, visi stipriai suinteresuoti D.Praspaliausko gerbėjai jau spėjo ten apsilankyti – ir turbūt ne po vieną kartą. Visą gruodį, sukantis korpotatyvinių šventimų pietų ir vakarienių karuselei, salė nuolat buvo pilna.
Nors „Dublis“ ir „Pilies kepykla“ buvo vietos, kur užsienietį vestum su pasididžiavimu, kad Lietuva irgi turi pasaulines tendencijas atitinkančią modernią virtuvę, atsiliepimai iš naujosios vietos buvo labai nevienareikšmiai. Gal Praspauliausko kulinarine reputacija neabejojančiam lietuviui dzin, kad meniu parašyta pastErnokas, tačiau angliškame meniu pabertos klaidos neabejotinai darkė restorano veidą prieš pirmą kartą apsilankiusius užsieniečius.
Nemažai kam užkliuvo interjeras – patalpos su pretenzija, o interjeras absoliučiai skandinaviškas, labiau primenantis užkandinę nei restoraną. Apart modernių šviestuvų virš paaukštintų, didelėms kompanijoms skirtų stalų, apšvietimas išdėliotas pasieniui, todėl atmosfera kiek primena stoties holą. Tačiau dizainerė, su kuria pietavome, sakė, kad viskas čia padaryta gerai. Galbūt… priprasti galima.
Beje, po restoranu įsikūrusi G R A F O galerija, kurios ekspoziciją anonsuoja restorano ir braserijos erdvėse iškabinti paveikslai. Lepinti ne tik restorano klientų gomurius nėra nauja idėja – su tokia Lietuvoje už akių užbėgo ir Liutauras Čeprackas su „Gastronomika“ , tačiau čia viskas gerokai rimčiau – net 300 kv. m ekspozicinės erdvės . Galerijos, kuri bendradarbiauja su skandinavų „NBGalleri“, atstovė sakė, kad jau yra precedentas, kai tautiečio darbą švedas pamatė ir įsigijo būtent naujoje galerijoje Lietuvoje.
Bet grįžtam prie reikalo – svarbu, kad interjeras čia „šūkauja“ minimaliai, lyginant su „Pirmuoju Dubliu“ ir galima labiau koncentruotis į lėkštę. „Italaa“ indai čia persikėlė, tačiau margumynų gerokai mažiau – dalį teritorijos užėmė tamsiai žalios keraminės lėkštės. Geriau, bet visgi ne tiek gerai, kad viskas jose atrodytų apetitiškai.
Iš „Pilies kepyklos“ į „Dublio“ braseriją persikėlė lašišos salotos – prototipas buvo gerokai menkesnis, tačiau trijų patiekalų kontekste toks dydis labiau pagrįstas nei dabartinis, kuris yra turbūt tris kartus gausesnis. Jei salotas valgytum kaip pagrindinį patiekalą, tuomet tikrai apsimoka, tačiau jei kaip užkandį – persivalgymas garantuotas. Beje, naujame „Dublyje“ šių salotų pateikimas dizainerės akies nepradžiugino, juolab, kad buvo pridėta „stiklinių“ pomidorų. Beje, jei verslo pietų metu tos salotos kainavo 4 EUR, tai panašus variantas savaitgalio meniu – jau 7 EUR.
Detaliau kalbant apie dienos pietus braserijoje, vištienos sriuba su imbieru, o tiksliau makaronais – nieko ypatingo – tokios tikėtumeis ir pas mamą.
Antiena su bulvių koše ir burokėliu tikrai atitiko “Dublio” standartą, firminis “Kepyklos” sūrio pyragas – miltingas, taigi man asmeniškai per sunkus. Į 12 EUR paketą įėjo ir vyno taurė bei kava.
Apibendrinus, jei norisi šventiškesnių pietų, dylas geras. Beje, pirmą kartą užsukus, padavėjas buvo įsitempęs ir nelabai atidus, o antrą kartą – ne tik formaliai malonus ir rūpestingas, bet ir smagus, o tai tikrai didelis pliusas.
Kalbant su kitais apsilankiusiais, buvo nemažai kritiškų komentarų – kad šefas neišlaiko lygio, kad išsisėmė. Faktas, kad kokybė netolygi. Bet visgi – restorane ir braserijoje – 100 vietų, taigi reikia laiko sustyguoti procesus. Šefas neatrodė įsitempęs – neslepia, kad kai kuriuos dalykus dar reikia sureguliuoti. Belieka laikytis aukso vidurio tarp reiklumo ir supratingumo ir stebėti, kas bus toliau.
Leave a Reply