Kai kas nemėgsta koldūnų, nes, atseit, prisivalgai tešlos. Tačiau su japoniškais „gyoza“ koldūnais visiškai kita kalba – jų tešla popieriaus plonumo.

Jei japoniško rameno, made from scratch, reikia eiti į „Ramenas ir pagaliukai“, tai japoniškų koldūnų – į „Gyoza“.

Iki oficialaus atidarymo mėnesį veikusi įstaiga skyrė laiko įsivažiuoti, taigi vieta jau dabar atrodo svečių nestokojanti. Juolab, kad atitinkamai konceptui, vietos prasilenkti kaip tramvajuj.

Tas nėr blogai – mano galva, tai ne vieta ilgam vakarojimui, o dalykiškam pavalgymui – apsiforminai ir laisvas. Tačiau nereiktų naiviai tikėtis rasti laisvą vietą pietų piko metu.

Šiaip interjeras jaukus, norisi sėsti ir prie baro, kur gali stebėti kepimo procesą. Čia karaliauja gruzdintuvė.

Greta firminių gyozų su kiaulienos, antienos, krevečių ir daržovių įdarais, yra ir kitokių patiekalų – paniruotas kiaulienos ar vištienos kepsys „Tonkatsu“ arba ryžių dubenėlis su jautiena arba lašiša “Don“(„Donburi“). Tačiau mus domina būtent koldūnai.

Paragaujam su kiauliena, daržovėm ir krevetėm. Kiekvienoj porcijoj po 6 koldūnus, taigi moteriškiems pietums pilnai užtenka. Tiesa, norėtųsi, kad vienam rinkiny būtų kelių rūšių, tačiau, jei pietauji ne vienas, ne problema pasikeisti, užsisakius skirtingas versijas. Padažą galima irgi rinktis iš 5: slyvų, saldžiarūgštį, teriyaki, tajų ir tradicinį japonišką.

Personalas paslaugus, stengiasi suktis greitai. Jei vakarieniauji, greta koldūnų galima išlenkti japoniško alaus ar viskio burnelę.

Apibendrinus, smagu, kad Vilniuj gali rasti šviežio specializuoto azijietiško greitmaisčio. Už 6,4 EUR, kas yra dienos pietų kainos riba, gali gauti raudonąją miso + gyoza su kiauliena (su daržovėm net pigiau). Taigi welcome to the vilnius lunch club.

Save