Ilgą laiką sąmoningas kvėpavimas manęs stipriai neviliojo, nes kvepėjo visiška ezoterika. Vėliau, perskaičiusi vieną straipsnį, pagalvojau, kad būtų įdomu tiesiog išbandyti, bet kartu norėjau suprasti metodo fiziologinį mechanizmą.

Iš esmės tai paskatino aprašuose esantis žodis „saugus būdas“ – paprastai, kai toks dalykas pabrėžiamas, reiškia, kad yra abejonių dėl jo saugumo. Pradėjau skaitinėti, koks yra gilaus kvėpavimo mechanizmas ir kokios gali būti hiperventiacijos rizikos. Pasirodė, kad C02 lygio kraujyje kritimas nėra toks jau pozityvus dalykas, kaip galima būtų pagalvoti fantazuojant apie intensyvesnį deguonies įsisavinimą (nes ląstelėse jo priešingai mažėja) – ši būsena vadinasi hipokapnija, kuri geriausiu atveju šarmina kraują, kas padidina nervų ir raumenų jautrumą, o kraštutiniu atveju gali vesti prie smegenų hipoksijos (deguonies bado) ir komos. Suabejojau, ar autopilotu besireguliuojantis kūnas galėtų pats save įstumti į tokią būseną, tačiau noras bandyti tuo metu atšoko.

Tačiau mintis liko: viena vertus, manau, kad galima pasitikėti kūno savireguliacija, kita vertus, man įdomūs patyrimai, kylantys nesinaudojant jokia, kad ir natūralia, chemija.

Išbandymas vis nesiklostė dėl netinkamų kvėpavimo seminarų datų, kol atsitiktinai susidūriau su keliom rebeferėm (kadangi kvėpavimo praktikos kartais sukelia prenatalinius ar perinatalinius potyrius, tai traktuojama kaip naujas užgimimas – angl. rebirth). Tos merginos ir moterys man sukėlė pasitikėjimą, taigi pagalvojau, kad su jų priežiūra drįsčiau pabandyt.

Tačiau iš rekomendacijų ir praktikos visokiuose kūno terapijos mokymuose susidariau nuomonę, kad jei bandyti, tai tik individualiai, nes grupiniuose užsiėmimuose kitų žmonių reiškiamos emocijos kaip minimum blaško, blogesniu atveju – verčia jaustis nejaukiai, o kraštutiniu – netgi gąsdina.

Tačiau gavosi taip, kad aplinkybės pamėtėjo galimybę išbandyti sąmoningą kvėpavimą grupėje. Arba atsisakyti iki nežinia kada būsiančio kito karto. Taigi anuliavau visus lūkesčius ir nusprendžiau tiesiog patirti, kas vyks. Pridėtinė reikalo vertė – dainuojančių dubenų muzika.

Suprantama, veiksmas vyko atsigulus ant kilimėlių ir užsiklojus. Pirmiausia mums paaiškino, kad įkvėpimo-iškvėpimo ciklas turi būti tolygus, be užlaikymų. Kvėpavome per burną, kad nebūtų įsitempęs ir užsiblokavęs žandikaulis. Tas reikalavo šiokių tokių pastangų.

Kai buvome paskatinti pagreitinti kvėpavimo ritmą, jau po kelių minučių supratau, kad tai sunku – ėmė klaikiai mausti viršutinį žandikaulį ir dantenas. Jausmas buvo tikrai bjaurus, todėl ilgai jo kentėti nenorėjau ir natūraliai perėjau prie ramesnio ir paviršutiniškesnio kvėpavimo.

Laike matuoti sunku, bet spėju, kad įžanga galėjo trukti apie 15 minučių. Tada pajutau tirpstančius kojų pirštus, ir tas tirpimas maloniai kilo į viršų. Aplinkui prasidėjo dūsavimai ir verksmai, lydimi instruktorių darbo su greta esančiais – klausiau kažkam sakomų nurodymų. Man nekilo jokios emocijos – aš ramiai save stebėjau.

Kai tirpulys atkeliavo iki galvos, pasidarė dar įdomiau. Jausmas buvo toks, tarsi kūnas būtų apvyniotas standžia virvele it mumija. Supratau, kad kūnas man nebepavaldus. Kvėpavimas tapo visiškai seklus. Kai aptirpo galva ir veidas, supratau, kad kvėpuoju pro mažą lūpų plyšelį, diametru panašėjantį į šiaudelį.

Tuo metu instuktorė kalbėjo kažką apie Gedimino kalną ir pilį, kurią reiktų įkvėpti, ir aš pagalvojau „dieve mano, ką tu čia kalbi…man tuoj užaks ir tas tarpelis, pro kurį į mane patenka oras“… Viena vertus, ironiškai juokinga, kita vertus, baisu, kad mano procesai vyksta tyliai, ir niekas nepastebės, kai nebegalėsiu įkvėpt. Galvoju „šakės man… stop, nebenoriu“.

Tuo metu gongo garsai skambėjo taip, tarsi būtų visai šalia mano galvos, kažkas pliūptelėjo ar nutrūko smegenyse.

Baimė į paniką neperaugo, atrodo, kad užteko minties apie sustojimą, ir pradėjau pamažu atitirpinėt. Mano vertinimu, tai galėjo trukti dar 15 min,  o visi mano patyrimai turbūt įsipašė maždaug į 45 min. – kiti dar buvo procese.

Pagal fiziologinius simptomus man viskas aišku, tačiau su instruktorėm po sesijos neturėjau galimybės pasišnekėti, todėl nežinau kaip vertint tai, kad isterikuoti man visai nesinorėjo – ar, tipo, stabdžiau, ar tiesiog visos isterikos savo laiku ištransliuotos ir pamirštos? Manau, kad jei tai būtų individuali sesija, būčiau jautųsis saugiau, gavusi kažkokių nurodymų – gal tuomet viskas būtų nuėję toliau, nes, apibendrinus, jausmas toks, tarsi būčiau atėjusi prie kažkokių durų, pastovėjusi ir grįžusi atgal. Manau, kad norėčiau pasižiūrėt, kas už tų durų, bet gal tai tiesiog apalpimas?

Kai kurie istruktoriai dirba taip, kad daug šneka apie teoriją ir į potyrius įveda palaipsniui, kas neabejotinai lengvina adaptaciją. Sakoma, kad, norint realiai įvertinti šio metodo efektą, reiktų bent 10 individualių sesijų.

Bet kokiu atveju, neriantiems žemyn galva į ribines psichofizines praktikas patarčiau pasigilinti į fiziologinius mechanizmus ir įvertinti savo rizikas. Galima įtarti, kad su šių praktikų tyrimais yra lygiai tokia pat situacija, kaip ir su meditacijų – tyrimų daug, tačiau tų tyrimų metodikų toli gražu negalima pavadinti patikimom. Tuo tarpu hiperventiliaciją provokuojantis testas yra gan įprastas įrankis tradicinėje medicinoje, siekiant identifikuoti kai kurias chroniškas ligas – širdies sutrikimus, astmą, panikos atakas, epilepsiją ir kt. Kadangi ši praktika yra ilgesnė nei testas ir atliekama be medikų priežiūros, eksperimentuojant su savo kūnu, kuris tam tikrom aplinkybėm pasirodo itin trapus indas, vertėtų pasitarti su gydytoju.