Psichologės Rasos Venckutės kuriamą sužaidybintą internetinę pokyčių programą „Lūšis“ prieš gerą pusmetį atrado Belka – tąkart patyrinėjom, net neužmiršom. Kai vėl po akim pasimaišė interviu su programos kūrėja, smalsumas ir noras pasitobulinti nuvedė į „mišką“, kuriame veisėsi dar daugiau nei 600 „Veikliosios lūšies“ programoje dalyvavusių lūšiukų.
Beje, pretendentų buvo net virš 800, tačiau likusius atkratė atranka, kurios anketos užpildymui reikėjo skirti ir laiko, ir apgalvojimo pastangų. Reikėjo apibūdinti save, savo savybes, kasdienybę, darbą, įsitikinimus, baimes, svajones ir siekius, susigalvoti būtybvardį, savybvardį ir šauksmą.
Kam mums to reikėjo
Strelka: man gyvenimas yra oksimoronas – dinamiška ramybė arba rami dinamika – laikausi, kol yra šiaurės ir pietų poliai, sveikoj įtampoj. Bet neretai gaunasi, kad krentu tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą – būnu itin energinga arba tingi, žmogus-fejerverkas arba tyli visatos skylė, maksimaliai adaptyvi ir kraštutiniškai tiesmukiška, kartais atsakinga už visus ir viską, kartais pofigistė. Svajoju apie tobulą balansą: noriu subalansuoti savo gyvenimą energijos ir laiko, saviraiškos ir pinigų, asmeniniu ir profesiniu aspektais.
Belka: man reikėjo įsivesti tvarką savo galvoj. Vienoj chaoso ir nuolatinės frustracijos norėjau ramybės, vietoj informacijos pertekliaus – vietos naujoms mintims. Man reikėjo tools‘ų, kurie padėtų susigaudyti savyje ir savo noruose.
Kaip viskas vyko
Programa truko 28 d. būtent tiek, kiek reikia, kad pokyčiai būtų įtvirtinti. Prieš programą buvo nemažai pasiruošimo – visokiausių instrukcijų skaitymo, susipažinimo su terminais ir internetine „Lūšyno“ erdve, užduočių tipais ir uogų bei grybų (tai užduočių bonusai) siekinių nusistatymo.
Kas dieną turėdavome atlikti pasirinktas įprotines užduotis – rinkomės iš 12 variantų, taip pat įpintąją bei pagrindinę užduotį (galimi trys jos lygiai pagal sunkumą), taip pat reikėdavo užpildyti kasdieneigę ir parašyti refleksijas. Viskas buvo automaniškai apskaičiuojama, priskiriami grybai ir uogos, kurių procentinį atitikimą siekiniams buvo galima sekti asmeniniame ir lygintis su kitais bendrame eigaraštyje.
Abi tikėjomės šiai programai kasdien skirti apie 1,5 val. tačiau realiai gaudavosi apie 3 val., nekalbant apie tai, kad prie kai kurių užduočių apgalvojimo ar vykdymo reikėdavo grįžti n kartų per dieną.
Mums pasiteisino
Strelka: viena vertus, dienotvarkė įgijo labai apibrėžtus rėmus ir teigiamai įtakojo savidiscipliną. Jei ne kasdieninės ataskaitos ir tie žaidybiniai bonusai, daug dalykų būtų atidėta kitai/dar kitai/ir t.t. dienai. Tiek laiko savianalizei niekad nesu skyrusi, o tai labai veiksminga – turi norą/problemą, įsivardini kodėl nesigauna/kas trukdo, prisigalvoji n+k variantų, kaip galima spręsti, išsirenki palankiausius ir pradedi vykdyti. Turėjome įvairiausių užduočių, susijusių su svajonėmis, asmeninėmis savybėmis, skauduliais, vertybėmis, vidinėmis subasmenybėmis, darbiniais prioritetais ir t.t., taigi jau po pirmos savaitės įdirbio pradėjo ryškėti sąsajos tarp tų temų. Programai įpusėjus, kilo didžiulis noras pasidaryti mind map‘ą ir viską pamatyti vienoje vietoje. Be to, programa man buvo ir spyris į šikną pasitikrinti, ką apie mane galvoja aplinkiniai.
Programos pabaigoje reikėjo visas įžvalgas apibendrinti į planą ir numatyti jo įgyvendinimo būdus bei rizikų valdymą – ir aš tai padariau, tačiau kaskart vis grįžtu prie atliktų užduočių ir toliau pildau bei koreguoju planą.
Belka: kas tikrai pasiteisino, greičiausiai galėsiu pasakyti po kokio mėnesio arba paklauskit manęs to po pusmečio. Kol kas turiu motyvacijos tęsti savo pasirinktas užduotis. Ir man tikrai pasiteisino dienoraščio rašymas pagal tam tikrai taisykles, užduodant sau tam tikrus klausimus. Kasdienės refleksijos išmokė išsigryninti svarbiausius aspektus, kuriuos po to labai naudinga yra peržvelgti savaitės pabaigoje, nes taip kyla dar naujų minčių apie save, kas buvo gerai, o ką dar galima patobulinti. Supratau, kad iki Lūšies turėjau labai daug laisvo ir prasmingiau neišnaudojamo laiko.
Mus trikdė
Strelka: buvo keista, kad tiek daug darbo su ta programa, erzino veiksmo užduotys, nes atrodė, kad juose nurodomus dalykus ir taip darau, o tą konkrečią dieną daryti pagal komandą nesinori arba tiesiog nėra kaip. Kartais rodėsi, kad užduotys man neaktualios, kad nėra naudos, bet kartu atsirado pojūtis, kad reikia jas pačiai adaptuoti pagal savo poreikius.
Belka: tikrai nesitikėjau, kad Lūšis iš manęs pareikalaus tiek laiko daug laiko. Antroj programos pusėj ėmė erzinti tempas. Buvo užduočių, kur norėjosi skirti daugiau laiko, bet jo literaliai nebuvo. Aš ir miegot ėjau vėliau nei įprastai – tai man dar ėmė trūkti miego. Iš čia kilo nuovargis, erzulys ir nepasitenkinimas. Strelka guodė, kad taip būna, kai vyksta kažkokie procesai viduje.
Ko neišnaudojome
Ši programa siūlo gerą dalyką – dalyvavimą bendruomenėje, kurioje galima klausti, dalytis abejonėmis, mokytis iš kitų patirties. Tačiau mes šio resurso beveik nenaudojome – neįsivaizduojame, kiek reikėtų turėti laiko, kad dar jo liktų varinėti pokalbiams.
Kelis kartus užmetėme akį į kitų pasisakymus, tačiau iš esmės mums pakako apsikeisti mintimis tarpusavyje.
Apčiuopiama nauda
Strelka: nežinau, ar dėl programos, ar dėl labai konkretaus šio mėnesio tikslo pasijutau, kad iš žolėdžio, stebinčio aplinką ir reaguojančio į tai, kas ten vyksta – „mažu čia kažką nuveikt, mažu ten, pagal aplinkybes“, tapau plėšrūnu, kurio žvilgsnis sukoncentruotas į tikslą, jo neblaško periferiniai judesiai (reikalai).
Kartu supratau, kad nėra būdo ištempti dienos, kad reikia mažinti apetitą, nes norėdama kuo daugiau viso paragauti, elementariai persisotinu veikla. Tuomet net pomėgiai tampa dalykais, kuriuos reikia padaryti, t.y. darbu. Taip pat supratau, kad dienotvarkėje būtina numatyti laiką visiškam poilsiui, dalykams ne pagal planą, gal net betiksliams.
Daugiausia naudos man suteikė patyrimas, kad galima save sąmoningai sulėtinti – iš to randasi kokybė ir pasimėgavimas, taip pat tip‘sai, kaip prioritetizuoti ir organizuoti veiklas, kad diena taptų panaši į haiku, bei tai, kad skyriau laiko išanalizuoti temas ir pamačiau sąsajas tarp jų. Tiesiog įgijau aiškų savo pasaulio žemėlapį, kuris padeda nesiblaškyti ir, juolab, nepasiklysti.
Belka: naudingų dalykų tikrai buvo ir ne taip jau mažai. Noriu išlaikyti kai kurias įprotines užduotis ir toliau (kitos pasirodė besančios beprasmės, nors iš pradžių taip neatrodė). Labai naudinga buvo pažinti savo „vidinę šeimą“, išsigryninti vertybes, stiprybes ir sužinoti, kaip toliau jas vystyti.
Kaip ir Strelka supratau, kad labai svarbus yra darbo ir poilsio balansas. Iki šiol viduj turėjau „skubos jausmą“ – viską man reikia daryti, skaityti, valgyti, vaikščioti etc. greitai. Ir niekada nesusimąsčiau kur ir kodėl aš čia taip jau skubu, kai dažniausiai tam nėra priežasties.
Ir galiausiai mėgautis gyvenimu galima šiandien, o ne kada nors ateityje, kai tam sukris visos palankios aplinkybės, nes nu taip gi niekada nebus.
Apibendrinus
Turint galvoje, kad tai standartizuota programa, ji yra tikrai gerai sukonstruota. Dalyvavimo rezultatai neabejotinai priklauso ir nuo dalyvavimo motyvacijos, ir nuo to, kiek pastangų pats įdėsi. Siekiantys maksimalios naudos turėtų patys jaustis atsakingi už užduočių adaptavimą pagal savo poreikius. Be to, jas galima tęsti bei „Lūšyne“ lankytis ir po programos.
Leave a Reply