Man nepatinka klausimai apie Kalėdinę (arba šventinę) nuotaiką. Aš tai suprantu kaip pasitikslinimą, ar ir aš dalyvauju tame važinėjimo, stovėjimo kamščiuose, pirkimo, šypsenų, padėkų, elektroninių sveikinimų ir vakarėlių maratone. Ne, nedalyvauju ir gan sėkmingai atsiriboju. Nemėgstu aš masinių pasilinksminimų.

Švenčiu kasdieną

Man šventė tuomet, kai visi skuba į darbą, o aš mirkstu rytinėj vonioj.

Man šventė, kai visi sėdi susirinkimuose ir pasitarimuose, o kažką rašinėju kavinėje, žiūrėdama pro langą.

Man šventė, kai pirmadienio rytą iš termoso geriu kakavą jachtų prieplaukoje.

Man šventė, kai visi tvarko nesibaigiančius darbo reikalus, o aš minu miško keliukais.

Man šventė, kai visi išlekia valandai papietauti, o aš snaudžiu apsiklojus pledu ant ežero kranto ar piliakalnio.

Man šventė, kai visi savaitgaliui evakuojasi į pajūrį, sodybas ar festivalius, ir palieka miestą man.

Man šventė, kai visi valgo ir geria prie Kūčių stalo, o aš bėgu savo kilometrus snieguotu ir slidžiu senamiesčiu.

Man šventė, kai visi sapnuoja dovanas, o aš kariuosi į apleistos ir visuomenei uždarytos koplyčios bokštą ir patenku į salę po kupolu, pro kurios ovalius langus pradeda lietis pirmieji kylančios saulės spinduliai.

Nieko man nepirkit

Todėl aš mėgstu tik retas ir brangias dovanas. T.y. laiką ir nuotaiką viename pakete. Nes nuotaika be laiko efemeriška, o laikas be nuotaikos bevertis. Lokacija kritinės reikšmės neturi, nes viskas priklauso nuo kampo į erdvę, t.y. požiūrio.

Ir tokio paketo neverta tikėtis iš tų, kurie skuba gyventi. Kaip sako Oscaras Wilde‘as, „to live is the rearest thing in the world. Most people exist, that is all“.

Nes „viskas visados baigiasi mirtimi. Bet iš pradžių būna gyvenimas, aplipdytas blablabla. Viskas sprendžiama plepalų ir triukšmo fone. Tyla ir jausmai. Išgyvenimai ir baimė. Reti ir chaotiški grožio blyksniai. O po to nelaimingo žmogaus patetiškumas. Ir visa tai palaidota po sutrikimu dėl egzistavimo šiame pasaulyje. Blablabla“, – tai paskutiniai herojaus žodžiai iš filmo „Grande Belezza“.

Turbūt nėra kito tokio filmo, kurio šviesą mačiau, garsus girdėjau ir netgi kvapus užuodžiau, tarsi dar tebebūčiau Romoje gruodžio viduryje. Tuo metu įprastai tankus minčių audinys jau buvo tiek prairęs, kad juslės veržėsi į sąmonę su iki tol nepatirtu intensyvumu. Abraham Malsow vadina tai pikiniais išgyvenimais (arba potyriais).

Truputis teorijos

Jei kada pastebėsite, kad žmogus netikėtai tapo poetišku, mistifikuojančiu ar egzaltuotu, tai požymis, kad jis patyrė pikinį išgyvenimą.

Pasak A.Maslow, pikinių išgyvenimų metu vykstantis suvokimas gali būti santykiškai peržengiantis ego, leidžiantis užmiršti save, nemotyvuotas, beasmenis, be troškimų, nesavanaudiškas, neturintis poreikių, atsitraukęs, susitelkęs išorėje, t.y. organizuotas ne aplink ego, o aplink objektą, kaip centrinį tašką.

„Pikiniai išgyvenimai integruoja skilimus žmogaus viduje, tarp žmonių, pasaulyje ir tarp žmogaus bei pasaulio“, – „Būties psichologijoje“ rašo autorius.

Matyt, todėl juos patyrę žmonės pradeda jausti ir kalbėti apie dalykus, kurie suvokiami ne kiekvienam aplinkiniam. Pastarieji gali pastebėti nebent išorinį lengvumą, pastangų nebuvimą, tam tikrą grakštumą ir ramybę, arba energiją, juoką, išsilaisvinimą nuo apribojimų ir abejonių.

O tokio žmogaus viduje, pasak A.Maslow, įvyko persiorientavimas iš pažinimo, nulemto stokos,  į pažinimą, nukreiptą į būtį, peržengiantį laiko, erdvės, dualumo ribas.

Tokio užsipildymo šviesa ir linkiu kiekvienam. Tačiau mes iš anksto nežinome, kada, kur ir kokiu būdu mums bus įteikta dvasingumo dovana. Ji gali atitekti net ir tam, kuris netiki Kalėdų seneliu. Tame ir stebuklas.