Kažkaip atrodo, kad apie mirtį nėra ko šnekėt. Bet kai tai nutinka, ypač netikėtai, santykį su ja tenka apibrėžti ekspromtu. Noras išstumti mirties temą atsispindi ir moderniose apeigose – kaip priešingybė tradicinei pompastikai atsiranda poreikis viską minimizuoti laike ir formoje. Kiek tai yra sveika išeinantiems (mums atrodo, kad jiems gi jau nebesvarbu, ar ne?) ir liekantiesiems (gi nenorime įkristi į neigiamas emocijas), kitas klausimas.

Palydėjimas kaip greitmaistis

J.O‘Donohue knygoje „Anamčara: keltų dvasinė išmintis“ akcentuoja, kad „vartotojiška mūsų visuomenė nebesupranta apeigų reikšmės, pripažinti perėjimo į kitą būvį ritualą jai trūksta išminties“.

Ne tik krikščionių, bet ir kiti dvasiniai mokymai teigia, kad siela nepalieka kūno staiga, ji atsiskiria pamažu. Jei nurašote tai religiniams ar ezoteriniams paistalams, verta pasidomėti neurochirurgo Ebeno Alexanderio, parašiusio knygą „Gyvas dangaus įrodymas“ patirtimi.

Taigi O‘Donohue sako, kad žmogui, kuris jis leidžiasi į pomirtinę kelionę reikia daug paramos ir atidos. Todėl  svarbu ir teisingas santykis su išeinančiuoju, ir budynių apeigos. „Kai dalyvauji vykstant kieno nors mirties paslapčiai, turėtum visą dėmesį nukreipti į susidariusią padėtį.

Kitaip sakant, nereikėtų paskęsti savo paties sielvarte, verčiau visiškai atsiduoti iš šios žemės iškeliaujančiam žmogui, būti tik su juo, dėl jo. Turėtų būti daroma viskas, kad mirštantysis pereitų į kitą pasaulį kaip galima lengviau ir patogiau“,- rašo jis. Galimybę būti su tuo, kuris iškeliauja į Amžinybę, O‘Donohue vadina neįtikima malone.

Taigi dažnai susidūrę su mažiau artimų žmonių mirtimi, stengiamės nesitrikdyti ir neiškristi iš įprasto gyvenimo ritmo, argumentuotai ignoruodami jų palydėjimo apeigas. Tačiau iš esmės tai nejautrumas mirusiojo atžvilgiu ir praleista galimybė kontempliatyviai išgyventi mirties slėpinį.

Ir mirties akivaizdoje, kaip ir gyvenime, labai svarbus balansas – tarp nesureikšminimo iš serijos „visi mes mirsim, koks skirtumas kas anksčiau, kas vėliau“ iki traumuojančio susvarbinimo, kuris ilgam užstrigdo gyvenimo variklį.

Gyvenimas po

Materialistinės pasaulėžiūros atstovams mirtis išties tampa pabaiga, negrįžtama baigtimi. Tačiau Iano Stevensosno tyrimai suponuoja, kad mirties zona viso labo yra tarpinė būsena (Shroder. Old Souls: The Scientific Evidence for Past Lives).

O‘Donohue rašo, kad užuot gyvenęs tik materialaus pasaulio karalystėje, orientuodamasis tik pagal gal tai, ką matai ir ką gali turėti, gali ištobulinti savo jautrumą ir aptinti lobį, paslėptą nematomoje gyvenimo pusėje. „Tikrai dvasingas žmogus yra išsiugdęs nematomos prigimties gelmės pojūtį“, – sako jis. Pasak jo, nematomoje prigimtyje yra daug turtų, kuriems laikas, galiojantis tik materialiame pasaulyje, negali pakenkti , o „mirusiesiems esamas laikas yra tikroji esatis“.

„Mes pamirštame, kad nėra tokio dalyko, kaip tuščia erdvė. Visa erdvė pripildyta esaties, ypač esaties tų, kurie įgijo amžiną nematomą pavidalą. (…) tų mirusiųjų, kuriuos mylėjai, buvimą gali jausti. Ištobulinęs sielą gali juos jausti. Jauti, kad jie yra šalia“ , – sako J. O‘Donohue, pridėdamas, kad „ mūsų mirę draugai mus pažįsta geriau, negu pažinojo būdami gyvi. Jie žino apie mus viską, net tuos dalykus, kurie gali juos liūdinti. Tačiau dabar jie perkeisti, todėl jų supratimas ir užuojauta yra proporcinga apie mus sužinotai visuma“.

Jei reikia racionalaus paaiškinimo, kad „kieta“ tikrovė yra stipriai iliuziška, kelios citatos iš fiziko Jono Grigo knygos „Ateitis jau atėjo“: „indų fizikas V.Raman savo knygoje “Truth and Tension in Science and Religion (2009)” sako: fizika prasiskverbė į suvokiamos tikrovės pamatus ir atskleidė visiškai naują būties tikrovę, išeinančią už kūrybiškiausio praeities proto vaizduotės”(…) Knygoje “The Atom in the History of Human Thought” B.Pullman rašo: Demokrito įtaka sukūrė pasaulio koncepciją, kurioje įdiegtas formalus skirtumas tarp medžiagos dalelių ir tarpinių dalelių, susijusių su jėgų laukais. Todėl mums susidaro įspūdis, kad pasaulis iš dalelių kuria tikslesnę fizinę tikrovę. Šiandien tinkamiausias tikrovės vaizdas yra toks, kuris ne tik jungia daleles ir laukus, bet ir teikia laukams pranašumą prieš daleles. Esminė pasaulio tikrovė yra įkūnyta daugybėje laukų ir jų sąveikose”.

Mirties treniruotės

Dar dėdė Froidas iškėlė idėja, kad  bet kokios baimės šaknys slypi mirties baimėje.

Tačiau, kaip sako J. O‘Donohue, „žvilgsnis į savo mirties veidą gali suteikti gyvenimui neribotą laisvę“. Apie išlaisvinantį pojūtį, kurį sukelia tam tikros psichofizinės praktikos, pasakoja ir su šamanų ritualais giliai susipažinęs koučingo specialistas ir lektorius Olegas Kovrikovas. Tų praktikų yra ir daugiau – vienos labiau orientuotos į patyrimo imitaciją, kitos (pvz. budistinė Phowa meditacija) – tarsi sąmoningo mirimo treniruotė (jos mokymo užuomazgos randasi ir Lietuvoje). Tokio žanro pojūčių galima pajusti ir sąmoningo kvėpavimo sesijoje.

Knygoje „Šios akimirkos jėga“ Ekhartas Tolle taip pat sako, kad „Gyvenimo paslaptis yra „numirti prieš mirtį“ ir suvokti, jog mirties nėra“. Tačiau anaiptol nebūtina vaikytis racionalumo kiautą sulaužančių patirčių ar siekti numirti kontroliuojant kūną (pvz. sėdint lotoso pozoje, kaip sugeba budizmo mokytojai).

Pasak O‘Donohue, tam tikra prasme susitikimas su mirtimi vyksta kasdien, kai patiriame nesėkmės, baimę, žlugimą, liūdesį. Tai skausmingas, kartais mirtį primenantis kirtis mūsų ego. „Jei sugebi ko nors atsisakyti, pramoksti dvasiškai mirti dar būdamas gyvas“, – rašo jis.

Tą pačia mintį vysto ir kontempliatyvusis katalikų vienuolis Thomas Merton knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“: „Pabudimas reiškia ir tam tikrą išorinio „aš“ mirtį, tad mes tiek bijomės jo atėjimo, kiek esame susitapatinę su šiuo išoriniu „aš“ ir prisirišę prie jo. Kad tapčiau savimi, privalau paliauti būti tuo, kuo visuomet maniau norįs būti, kad atrasčiau save, turiu save palikti, ir kad gyvenčiau, turiu mirti“.

Žodžiu, įvairūs šaltiniai sutartinai teigiam kad, receptas nuo mirties baimės ir kitų iš jos augančių baimių yra ego demaskavimas ir atsisakymas jam paklusti.

Ego žaidimai

Pasak J. O‘Donohue, „ego yra apsauginis kiautas, į kurį įspraudžiame savo gyvenimą. Jam gresia pavojus, jis bijo, jis godus. Jis itin gerai pasirengęs gintis ir mėgsta rungtyniauti“ (čia ir toliau citatos O‘Donohue)

Taigi baimė – vienas pagrindinių ego ginklų, o „viena didžiausių baimės stiprybių yra jos antgamtiškas gebėjimas klastoti tai, kas mūsų gyvenime yra tikra“ (…) „Keista, bet tuomet, kai ko nors atsisakai, gyvenimas labai praturtėja. Viska, kas netikra ir ko laikėmės dantimis įsikandę, netrukus nebetenka prasmės“.

Tuo tarpu bijodami kažką prarasti, kuriame barjerus ir savisaugos modelius, kurie iš esmės yra spąstai. „Gyvenimas labai trumpas, o kiekvienam skirta ypatinga dalia. Kartais, bijodami būti savimi, nuo jos nukrypstame ir dėl savo pačių kaltės užbaigiame gyvenimą dvasiškai alkani ir nuskurdę“.

„Baimė dauginasi anonimiškai, ji vengia būti įvardyta. Kai gali savo baimę įvardyti, ji ima mažėti“.Taigi vaduodamiesi iš gynybos ir kontrolės būsenos, atsisakydami įpročio viską vertinti dualistiškai (blogai/gerai), mokomės „atvirumo ir svetingumo meno“.

„Dvasiškai tobulėjant, vienas iš mūsų nuolatinių uždavinių yra keisti neigiamą požiūrį į pasaulį. Šis požiūris – tai mūsų pačių mirties veidas, griaunamoji jėga“.

Sielos šauksmas

„Kai gyveni turėdamas kūno pavidalą, esi atskirtas nuo kiekvieno kito žmogaus ar daikto. Daugelis mūsų pastangų melstis, mylėti ir kurti yra slaptos pastangos tą atvirumą įveikti (…) Mirus šis fizinis atsiskyrimas išnyksta. Siela iš savo ypatingos uždaros padėties kūne išsilaisvina. Tada ji patenka į laisvą ir tobulą dvasinio ryšio pasaulį (…) Dvasinėje erdvėje nėra atstumų. Amžinybėje visa yra viena”.

Pasak J.O‘Donohue, „siela palaiko ryšį su Amžinybės laiku ir niekada nebijo to, kas bus (…) Prisidengusi fizinės mirties kauke, tave nekantrauja pasitikti ir apkabinti joje slypinti giliausioji tavo esatis. Širdies gilumoje tu trokšti susipažinti su savo siela (…) Mirštant visos gynybinės užtvaros, skiriančios mus nuo mūsų esaties, dingsta. Atsiduriame sielos glėbyje“.

Net gana skeptiškas autorius Tim Pearsal knygoje „Psichologai irgi klysta“ rašo: „Galvojimas apie save, kaip apie būtybes, atskiras nuo visatos, nuo kitų žmonių ir viso, iš ko sudaryta visata, yra „optinė savimonės iliuzija“.

Dėl šių priežasčių mirtis neturėtų būti negatyvus ar naikinantis įvykis. Priešingai, pasak J.O.Donohue, „ji gali stebuklingai padaryti, kad dieviškumas, kuris visada tavyje slaptai gyveno, taptų tau prieinamas“. Jam pritaria ir E.Tolle:  „Ėjimas į mirtį ir pati mirtis, arba fizinio pavidalo netekimas, visuomet yra puiki dvasinių siekių įgyvendinimo galimybė“.

Atmink, kad mirsi

Pasak J.O‘Donohue, pasaulis (arba kitaip tariant materialus gyvenimas) neturi jokios galios apsaugoti mus nuo mirties, vadinasi, jis neturi ir kitų galių, kurias jam priskiriame. „Tai, kas tikra, ką labai mylime ir kas iš tiesų mums svarbiausia, tampa mūsų savastimi. Dabar jau niekas nebegali to iš mūsų atimti“.

Tačiau materialų gyvenimą matydami iš angažuoto dalyvio, o ne iš neutralaus stebėtojo pozicijos, jį sureikšmindami, nebesuvokiame, kad  „visa, ką mes čia veikiame, tėra žaidimai, sugalvoti laikui leisti“. Kita vertus, pamirštame, kad „keista ir nepaprasta būti čia, vaikštinėti turint kūną, turėti ištisą pasaulį savyje ir ranka pasiekiamą išorinį pasaulį. Tai didžiulė privilegija, ir neįtikima, kad žmonės šį buvimo čia stebuklą  geba pamiršti“ – sako J.O‘Donohue.

Pasak jo, klystame manydami, kad mirtis ateina tik gyvenimo pabaigoje. Fizinė mirtis yra tik vyksmo, kur tavo slaptas bendrakelionis darbuojasi nuo pat tavo gimimo, užbaigimas. „Mažas šviesos ruoželis, kurį vadiname gyvenimu, spindi tarp dviejų nežinomybių tamsos. (….) mirtis nėra pabaiga; ji reiškia gimimą iš naujo“.

Argi galime nesutikti su mintimi, kad tuštuma yra galimybės sesuo, o nebūtis – amžinybės pasireiškimo forma?