Negalėčiau pasakyti, kad mane labai traukė kūrybinio rašymo dirbtuvės – esu iš tų, kuriems atrodo, kad viską galiu pati (su Kūrėjo – čia itin tinka tas žodis) pagalba. Neabejoju, „pati…su pagalba“ skamba paradoksaliai, bet, kodėl man taip yra, bandžiau papasakoti tekste apie gyvenimą tarp dviejų pasaulių.

Tačiau šis įrašas ne apie tai. Mane iš tiesų patraukė kūrybinio rašymo stovyklos pavadinimas „Iš tylos“, nes nuo tada, kai perskaičiau Saros Maitland „Tylos knygą“, troškau bent trims dienoms atsiskirti tyliai kontempliacijai – kad ir vienuolyne. Bet tas planas man niekaip nesusiklostė (nors tikiuosi, kad dar bus proga).

Taigi galimybė suderinti rašymą ir tylą man pasirodė daugiau negu tinkama, tačiau niekaip negalėjau užbaigti registracijos įmokėdama avansą – tarsi būtų baidę abejonės. Tikėtina, kad iš tiesų būčiau pasibaidžiusi, jei būčiau laiku ir sėkmingai prijungta prie stovyklos grupės pokalbio apie logistiką ir maisto gaminimą. Nematydama tos diskusijos, pasidžiaugiau, kaip puikiai (ir kiek netikėtai pačiai sau) toleruoju neapibrėžtumą – nežinau, ir ramu – nuvažiuosiu-pamatysiu.

Jaučiu, kad ne veltui tas nutiko, nes kuo toliau, tuo prasčiau toleruoju organizacinį šaršalą – jei seniau informacija man siejosi su aplinkybių numatymo saugumu, tai dabar ta situacijos kontrolė veikia tiesiog įkyriai. Ir nemanau, kad tuo nedalyvavimu piktnaudžiauju – man tiesiog nesvarbu, ar važiuoti ir valgyti su kitais, ar vienai. Tiesą sakant, šiame kontekste norėjau kuo mažiau bendravimo, nes pastebiu, kad būtent tie  „vamzdžiai“ įtakoja mano energijos nuotėkį. O jis man yra bene pagrindinis trukdis rašyti.

Tačiau atvykus į Nidos meno koloniją, kur netrukus turėjo susirinkti dar 20+ stovyklos dalyvių, supratau, kad tą vienatvės prabangą galiu pasitaupyti vienuolynuiJ. Vienučių nakvynei nebebuvo, be to, paaiškėjo, kad visi iš anksto susiskirstę į komandas maisto gaminimui ir netgi nusipirkę produktus.

Iki oficialios stovyklos pradžios dar buvo gražaus laiko pasivaikščioti pajūriu, tačiau netrukus pastebėjau, kad jūra manęs beveik nebejaudina – galbūt tam turėjo įtakos 5 dienos аtšiaurioje Saaremoje – nors jūros ten daug nemačiau (ten, kur gyvenome, ji priminė užpelkėjusį ežerą). Tačiau, nuėjusi į tuščią Pärnu paplūdimį, žiopčiojau atvira gerkle – matyt, tos dozės ir pakako.

Nidos beveik nemačiau, prie jūros antrą kartą buvau išvažiavimo rytą, nes reikėjo iš to, kas prieinama gamtoje, padaryti dovaną kambario kaimynei, kurios „angelu sargu“ teko pabūti tas kelias dienas. Beje, kambario kaimyne (laimei tik viena, nors lovos buvo 3) labai džiaugiausi nepaisant nesutampančių mūsų dienotvarkių – ji gulėsi vėlai, aš kėliausi anksti. Tačiau nesistebiu, kad „sukritome“ į vieną kambarį – radosi nemažai bendrų temų.

Vėliau, kai grįžusi kiekvienam skyriau po kelias atsiminimo eilutes, apie ją parašiau: Sidabro gijos plaukuose, banguojančiuose kaip Jūratės, lietuviškos Afroditės. Nejučia nosies šnervės suplazda kaip mažos burės, pagavusios jodu kvepiančio vėjo gūsį, lūpos paburkusios nuo graužiančio vandens sūrumo, akys susminga į horizontą. Tuo tarpu žodžiai banguoja: sukyla, atslūgsta, nurimsta.

O stovykloje rašyti negalėjau. „Rašyti“ turiu galvoje kurti. Nes 15-20 minučių, kurias gaudavome rašymo užduočiai atlikti, man yra minimalus laikas apmąstyti temą. Taigi pasirinkau tiesiog mechaniškai, be jokios kontrolės fiksuoti žodžius, kurie sąmonės srauto pavidalu liejosi iš galvos. Tokia laisvo rašymo užduotis buvo viena iš paskutiniųjų, bet aš negalėjau kitaip: nepaisant to, kad neturiu išorinių socializacijos sunkumų, žmonės mane blaško, negaliu susikoncentruoti, išgryninti minčių, taigi, tai kartu su laiko apribojimu, turėjo kelti įtampą, kurios aš tiesiog pasirinkau nejausti.

Kaip ir nekreipti per daug dėmesio į koridoriais bebruzdančius, palei langus besibraižančius naktinius filosofus, garsiai reiškiančius savo mintis, ir formaliai trukdančius miegoti bei paliekančius dar neatšalusius alkoholinio garo pėdsakus skaitykloje, kur ateidavau rašyti rytais.

Džiaugiausi, kad mano dienotvarkė skyrėsi nuo kitų – išties, kai paryčiais koridoriuje sutikdavau paskutiniuosius naktinėtojus, slenkančius į lovas, turėjau sočiai tylos ir vienatvės. Niekas nekonkuravo dėl dušo, taigi po karšta srove galėdavau stovėti kad ir 20 minučių. Ryte galėjau pavarstyti ir šaldytuvą, nors maitinimasis stovykloje tikrai vertas atskiro pasažo.

Mano brangusis, kurį (kartu su kitais komandos nariais – jei jų būna), apšokinėju su maistais sporto stovyklose, sakė man „tu, ką išprotėjai? Išvažiavai savaitgaliui pastovėti prie „pulto“?“ (puikus mano draugės žodis apibūdinti sukimąsi prie viryklės per didžėjavimo asociaciją). Iš pradžių man tas irgi neatrodė gera idėja – greičiau rūpestis, kaip apskaičiuoti kiekius 24 žmonėms, kaip jiems visiems įtikti su patiekalais (laimei, virtuvė vegetariška)?

Tačiau tai pasirodė kur kas paprasčiau – produktai jau buvo supirkti, be to, buvo likučių iš vakaro, taigi reikėjo tik pagaminti – ir tik vieną kartą per tas 3 dienas. Man netgi buvo smagu, taigi supratau, kodėl kiti dalyviai su meniu stengiasi taip, tarsi čia būtų cookingo stovyklaJ Iš tiesų taip kokybiškai, skaniai (ir, gaunasi, pigiai) nepamenu, kad kur būčiau valgius (nes užkandinėse irgi visokių fokusų pasitaiko). Tiesa, to maisto man buvo gerokai per daug, bet aš ne iš tų, kur lengvai atsispiriaJ

Tačiau  atsispirti akoholiui ir norui vakaroti pastangų nė neprireikė. Kadangi mėnesinio eksperimento tikslais buvau radikaliai pakeitusi dienotvarkę (apie tai parašysiu atskirai), ėjo tik antroji savaitė, taigi nemačiau reikalo iškrypti iš apsibrėžtos rutinos. Nors kėliausi kaip jau buvo tapę įprasta, nueiti miegoti laiku dėl pokalbių ir skaitymų nepavykdavo.

Gaila, kad negirdėjau visų kūrinių, tačiau to, ką išgirdau, pakako, kad suvokčiau savo santykį su grožine literatūra, kurios šiam gyvenimo etape (betrunkančiame 4-5 metus) grožinės literatūros skaitau minimaliai. Vien dėl to, kad, na, ką dar galima naujo pasakyti, o o aš neturiu tikslo tiesiog atsipalaiduoti pabėgama nuo savo gyvenimo į svetimas istorijas. Šis retorinis klausimas, žinoma suabsoliutintas ir suschematintas, tačiau, mano galva, reiktų turėti arba specifinę temą, arba mokėti apie tipinius dalykus kalbėti specifiškai, kitaip nei jau n+k kartų girdėta, matyta.

Aš suprantu, kad galima kažką labai vaizdžiai aprašyti, bet to toli gražu nepakanka. Rašant grožinius kūrinius, reikia mokėti suintriguoti, nustebinti. Šiuo aspektu tapau griežta ir pripažintiems rašytojams – jei per 10 psl. nerandu atsakymo, kodėl aš turėčiau tai skaityti (nes būtent toks jausmas – ne norėjimo ar susidomėjimo – aplanko) – metu knygą šalin – nebesivadovauju pagarba autoritetams:D. Matyt dėl tų pačių priežasčių šiandien daugiau skaitau bibliotekoje skolintas knygas ir nusiperku tik tai, ką iš tiesų norėčiau turėti ir ateityje grįžti.

Tam kontekste turėjau progos perklausti ir savęs, kodėl rašau. Juk tikėtina, kad tomis temomis jau kažkas yra kažką parašęs. Tačiau rašau, nes atsakymų mėgstu ieškoti ne tik išorėje, o viduje. Netgi pajuokauju, kad „kai parašau, tai ir pati sužinau“. Žinau, kad yra žmonių, kurie nejaučia tokio malonumo tyrinėti save, arba jiems nesiseka – kur nors įstringa ir viską meta – bent jau kuriam laikui. Taigi, galiu įtarti, kad mano tekstai kartais padeda išrišti tam tikras vidines kebeknes, suteikia impulsą vėl pradėti sukis smagračiams, galbūt kažką naujo išbandyti.

Rašau tokį turinį, kurio pati ilgiuosi, ir taip, kaip pati norėčiau skaityti; nepaisydama to, kad tekstas nėra readable pagal šiuolaikinius standartus (beje, yra tyrimas įrodantis, kad greitai ir lengvai įsisavinti dalykai iš atminties sistemos taip pat greitai ir pašalinami). Man nesvarbu, kad mano turinys ir/ar forma daugumai apskritai nesuprantamas ir nuobodus. Mane ne itin jaudina populiarumas –  pakanka, jei be manęs pačios mano tekstas naudingas nors vienam žmogui. Dėl vieno žmogaus gali pasikeisti daug didesnė pasaulio dalis, taigi nesvarbu, kad nesieki pakeisti pasaulio tiesiogiai. Nes vienas žmogus nėra mažiau už sistemą – tam tikra prasme visa sistema ir yra jame. (Čia tikrai norėtųsi užmesti šūkį – „kiekvienas esam pakankami“:D)

Ir tas pakankamumas man naujai išryškėjo stovyklos temos „Alter ego laiškai/Laiškai alter ego“ kontekste. Kuo toliau, tuo daugiau personų randu savyje – ir kalba eina ne apie 2-3, o dešimtis. Supratau, kad dėl to man dažnai būna labai sunku pasirinkti ir kartais galiu norėti dviejų skirtingų dalykų vienu metu. Supratau, kad man nereikia pasirinkti ar klausyti proto, ar širdies; kad nereikia pasirinkti ir vieno pasaulio – kad galiu sėkmingai gyventi tarp abiejų.

Tema mane gan stipriai įtraukė, taigi turiu minčių kaip ją pavystyti ateityje ir susieti su savo senomis idėjomis. Be to, Visos stovyklos metu galvojau, ar gali rašymas būti ne terapiškas. Gal ir gali, jei visai neanalizuoji, kodėl ką parašei. Ir tai yra tas pats, kas nesusimąstyti, kodėl tau rezonuoja tai, ką perskaitei.

Nors apskritai tokiose stovyklose sveika prisiminti grafomaniją, nes tikrai yra rizika „užsėsti“ ant rašymo dėl rašymo. Tada netruksi išgirsti, kad „noriu parašyti knygą, tik dar nesugalvojau apie ką“. Tūlas ūkininkas pasakytų, kad durnius stato vežimą prieš arklį. Bet šių laikų dorybė – tolerancija – vilki meškos kostiumą ir daro paslaugas tiems, kurie nenori matyti tiesos.

„Jei gali nerašyti, nerašyk“ – liaudies išmintis retai būna laužta iš piršto. Todėl stengiuosi vadovautis tuo, jog, jei nepagaunu dažnio, rašyti nereikia – pastangos tikrai bus bergždžios. Aišku, tai negalioja rašliavas vyniojantiems į „kūrybinio produkto“ popierėlius ir besitikintiems pagauti geriausią rinkos bangą. Sėkmės ir jiems, bet, kaip pasakė vienas gudrus ir šmaikštus Praeivis, „nėra čia nei vieno rašytojo, visi mes – tik rašinėtojai“.

Tik dabar kilo mintis: ar atsitiktinumas, kad „rašinėtojas“ tik viena raide skiriasi nuo „prašinėjo“?:D Tenka pripažinti, kad rašydami iš tiesų prašome dėmesio.