Pažįstu ne tiek jau daug žmonių, kurie gyvena abejuose pasauliuose – o gal ir tarpe jų. Turiu galvoje fizinį ir dvasinį.

Daugumai vis dar rodosi, kad egzistuoja tik tas vienintelis – fizinis. Įdomiausia, kad jame nepatenkinti net ir tie, kuriems (kaip atrodo iš šono) jame sekasi kur kas geriau nei statistiniam vidurkiui. Tuo tarpu ne taip jau mažai radusiųjų duris iš fizinio į dvasinį pasaulį, dažnai paveikti pirminės euforijos, pradeda aktyviai ten kviesti visus kitus (visiškai nepasiruošusius ir nemotyvuotus), todėl labai dažnai jaučiasi įsižeidę, kad niekas jų pažangumo nesupranta.

Vis dėlto, jei tokioje situacijoje vis dar reikia/norisi pritarimo ir palaikymo iš aplinkos, jausmas, kad I‘ve made it tėra iliuzija. Tokie žmonės dažnai inicijuoja skyrybas su mažiau sąmoningais, kartu su jais augti nespėjančiais partneriais, atsiriboja nuo šeimos narių, kurie dažnai net neturi galimybių peržengti savo kartos mentaliteto barjero.

Mane kiek stebina žmonės, kurie turi žinojimą (būtent turi, o ne kitaip), tačiau tas žinojimas apie dvasinio pasaulio principus gyventi fiziniame jiems nepadeda. Daugumai įprasta, kad į dvasinius reikalus paniręs žmogus tampa tarsi atskalūnu, nebegalinčiu toleruoti „primityvių“ aplinkinių. Tačiau „teisumas“, kuris leidžia mums jaustis viršensniais, yra viena iš didžiausių susisluoksniavusio fizinio pasaulio iliuzijų.

Kuria puse iškris moneta?

Primityvus dualistinis protas sako, jog jei tam tikru klausimu vienas yra teisus, kitas automatiškai neteisus; ir atvirkščiai. Tačiau taip nėra vien dėl reliatyvumo – kiekvieno žiūrėjimo kampas, arba pozicija, skiriasi.  O ta pozicija nulemta kiekvieno  iš mūsų unikalaus genofondo ir asmeninės patirties.

Bet ji nuolat kinta: su fixed mindset tai vyksta lėčiau ir maža apimtimi, su growth – kur kas greičiau ir radikaliau. Tačiau pagalvokime: kas geriau – ar stabilios pažiūros, ar kintančios? Ogi ir tai, ir tai. Nelygu, kokia pirminė pozicija. Jei esi pripratęs prie stabilumo, sveika patirti ir mokytis toleruoti daugiau neapibrėžtumo; o jei tarpsti nuolat keisdamas nuomonę arba laikydamas nežinioje kitus, sveika išmokti užfiksuoti generalinę liniją ir jos laikytis.

Aiškiausiai tą iliustruoja monetos koncepcija – kartais jį iškrenta skaičiaus, kartais herbo puse. Lygiai taip pat gali kaitaliotis „tiesa“ su „netiesa“, „gėris“ su „blogiu“. Kuomet per gyvenimą to paties klausimo „moneta“ apsiverčia bent kelis kartus, supranti, kad gyvatė ėda savo uodegą – nuolat grįžti prie pradinės temos, nuo kurios atsispyrei. Tik tiek, kad vystymasis gali vykti ir spirale, kas kartą grįžtant prie to paties klausimo su didesniu bagažu informacijos/patirties.

Bazinis principas

Taigi, jei iš anksto žinotum, kad tyli konfrontacija su pasauliu – viso labo laikina stadija, gal ji truktų trumpiau ir praeitų lengviau. Kita vertus, atsitiktinumais netikiu – visi praeiname tokius procesus ir juose užtrunkame tiek, kokių/kiek mums asmeniškai reikia. Nors pastaruoju metu ne kartą sukirbėjo mintis perklausti žmogaus –„ o ar nenorėtum dabar pamatyti, kaip viskas yra, o ne tada kai numirsi?“

Gebėjimas „matyti“ giliau, po paviršiumi ar taip vadinamą išvirkščiąją fizinio pasaulio pusę, mano supratimu, leidžia suvokti ir įsisavinti esminį dėsnį – kad yra ne „arba…arba“, o „ir…ir“.

Mano galva,  vystantis dvasingumo linkme, atsiranda supratimas, leidžiantis pateisinti vyksmą tokį, koks jis yra. Tai nėra pritarimas „blogybėms“ (kaip mes jas suprantame), o suvokimas, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Ir pats tame vienu metu dalyvauji ir kaip aktyvus veikėjas, ir kaip (taip vadinamos) dievo valios įrankis.

Kaip paradoksaliai gali elgtis fotonas (ir kaip dalelė, ir kaip banga; arba „išautas“ į sienelę tuo pačiu metu praeiti per dvi angas), taip ir mes esame dvipusės prigimties. Jei būtume grynaveisliai dievai, mums užtektų minties materializuoti viską, ko norime, tačiau žmogiškumas mus traukia prie žemės, kur paprasčiau atlikti fizinį veiksmą.

Prisilietimas prie dvasinių reikalų nebūtinai išskraidina į kitiems nepasiekiamas erdves – jis gali gerokai susitirpinti pagrindą po kojomis, o tiksliau vidinę ašį, kuri yra geriausias atramos taškas, taip lengvai neišslystantis iš po kojų.

Ir tai nereiškia, kad dingsta bet kokios abejonės – tai reiškia, jog yra pasitikėjimas, kad tikrai svarbūs klausimai bus atsakyti tinkamiausiu laiku ir būdu.

Kalbant konkrečiai

Dvasiniai principai leido man susidėlioti generalinę vidinę tvarką ir atrasti balansines pozicijas daugelyje sričių  (nors tai nereiškia, kad jos negali keistis). Sudėtingėjančiame pasaulyje informacija turi tendenciją nuolat pasipildyti ar atsinaujinti, todėl bazinė pažiūrų sistema leidžia ne tik greičiau pasverti ir filtruoti naują informaciją, paskirstant ją po stalčiukus (kuriuos prireikus gali pertvarkyti), bet ir integruoti prieštaras.

Šiuo metu man pavyko išsigryninti keturias esmines pozicijas, kurios gyvenimą pagal abiejų pasaulių (ir…ir) dėsnius daro priimtiną ir netgi malonų.

Tolerancija neapibrėžtumui.  Pastebiu, kad žmonės, gyvenantys vien tik fiziniame pasaulyje, turi (kartais neartikuliuotą) įsivaizdavimą, kad pasaulis turi suktis pagal jų skonį ir patogumą. Jei nutinka kažkas priešingo jų lūkesčiams ir vertybėms, dažniausiai tai nurašoma Atsitiktinumui (būtent iš didžiosios raidės) ir ne taip jau retai pasaulis imamas traktuoti kaip brokuotas ar neteisingas. „Life is not fair“ – viena iš mane labiausiai stebinančių frazių, ypač kai skamba iš dvasininko-psichoterapeuto lūpų.

Dvasinis pasaulis liudija, kad kiekvienas veiksmas ir net ketinimas palieka žymę/turi šaknį nematerialioje pasaulio struktūroje ir todėl veikia mus tol, kol nėra perkeičiamas (ištaisomas). Ir tai gali trukti daugiau nei vieną įsikūnijimą, kurį dažniausiai vienintelį gyvenamuoju metu ir tesuvokiame. Priežasties-pasekmės dėsnis, veikiantis už esamo gyvenimo ribų,  buvo išguitas iš krikščioniškos filosofijos, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad pradiniame mokyme ta koncepcija egzistavo. Jos pašalinimas privertė susiaurinti savo suvokimą iki gyvenamojo laiko fiziniame pasaulyje ribų ir neretai nubloškia į neviltį.

Tuo tarpu tų ribų išplėtimas leidžia (pasi)tikėti teisingumu, net jei siauram žmogiškam žvilgsniui ta logika neįžvelgiama ir nesuvokiama. Pasitikėjimas atpalaiduoja nuo poreikio viską kontroliuoti – dažnai atsidavus tėkmei, viskas susiklosto palankiau, nei pas būtumei sudėliojęs.

Malonės stebuklas. Prieš tai minėtas noras kontroliuoti randasi iš prielaidos „aš pats/pati kuriu savo gyvenimą“. Savaime šis įsitikinimas nėra klaidingas, nes kiekvienas iš tiesų esame savo gyvenimo kūrėjai, tačiau tas kūrimas iš ego pozicijos kartais vyksta sunkiai (sakoma – „per kančias“, „per kraujus“), o jei lengvai, tai su didele „kaina“.  Juk kiekvienas esame susidūrę su situacijomis, kai rodosi, kad tikslai teisingi, pastangų netrūksta, o gaunasi šnipštas – tarsi viso pasaulio aplinkybės stojasi prieš mūsų norus (kartais atrodančius idealistiniais, tačiau vis tiek egocentriškus).

Kita vertus, būna ir taip, kad pačiu lengviausiu (nesąmoningiausiu) būdu  į eterį paleidę norą, imame pastebėti, kaip prieš mus klojasi „geltonų plytų kelias“. Kartais aplinkybės susidėlioja taip neįtikėtinai, kad prašosi stebuklo vardo. Taigi dvasinio kelio ugdomas nuolankumas dažnai yra kur kas veiksmingesnis nei fizinė kova su vėjo malūnais. Paradoksalus dalykas, kad kvietimas/leidimas įžengti į dvasinį pasaulį irgi yra labiau malonė, nei uždirbtas pastangomis. Jis nebūtinai užsitarnaujamas teisiųjų, o gali įvykti bet kam ir bet kurią akimirką.

Vidurio kelias tarp pasaulių suponuoja subtilų pastangų ir pasitikėjimo aukštesniąja galia derinį, kuris iš tiesų leidžia pasiekti stebuklingų rezultatų – kas tai patyrė, nebesako „aš tikiu“ – jį keičia „aš žinau“. Tuomet tampi atidesnis signalams, kurie rodo, kad pasirinkta kryptis teisinga arba, kad iškrypai iš autentiško kelio; tačiau išlieki jautrus abejoms galimybėms – ir kai sunkumai yra tik eilinis pasiryžimo patikrinimas; ir kai tai iš tiesų reiškia ženklą „stop“ (bent jau tam momentui).

Prasmės klausimas. Tuos, kurių gyvenimus valdo atsitiktinumas, ir per medžius nematyti miško, dažniausiai labai masina laimės žiburys. Ir jo siekiantieji dažniausiai užsirašo į masines žiurkių lenktynes, kuriose svarbiausia būti sėkmingesniu už kitus. Tos malonumais kimštos laimės vaikymasis dažniausiai išsekina visus, nepriklausomai nuo rezultatų – net užėmus aukščiausias pozicijas, laimės žiburys nutolsta atitinkamai tiek, kiek prie jo priartėta.

Fiziniame pasaulyje protas vaizduojasi, jog individas yra visiškai atskiras nuo kitų, todėl jo tapatybė yra kritiškai svarbi ir reikšminga. Tuo tarpu dvasinis pasaulis suponuoja, kad mūsų visų šaknys yra vienoje energo-informacinėje sistemoje – be jos nieko kito ir nėra. Ji pati yra ir kuriantis subjektas, ir kuriamas objektas.

Taigi kiekvienos dalelės tikslas varžytis ne su kitomis dalelėmis, o tik su savo ego. Tam pajungtos visos aplinkybės – vienintelis klausimas, ar sugebi įžvelgti pamoką ir eksperimentuoti, keisdamas savo įpročius ir įsitikinimus. Jei nesugebi ir nenori, lieki savo apribojimuose ir toliau teisiniesi atsitiktinumais ar kaltini pasaulio neteisingumą. Tačiau „pagavus“ pamokos įsisavinimo principą, atsiranda ryškus prasmės pojūtis ir motyvacija. Nes pokyčiai tavyje, kaip smulkiausioje grandyje, atsiliepia kitoms  – pirmiausia artimiausioms, bet iš esmės turi įtakos visai bendrai sistemai. Kaip drugelio plasnojimas gali sukelti tornadą (Lorenco efektas), taip mažos dalies pokytis, gali pakurti eksponentiškai augančius pokyčius – tačiau jų valdymas ne visada mūsų prerogatyvoje.

Gyvenimas žaidžiant. Tik fiziniame pasaulyje gyvendinantys žmonės linkę perdėm sureikšminti ne tik savo socialinį statusą, bet ir reputaciją bei apskritai tapatybę. Todėl baimė patirti gėdą dažnai prilygsta fizinio skausmo baimei ir labai apsunkina manevrus fiziniame pasaulyje. Stipriai prisirišusius prie minėtų reikalų labai spaudžia socialinės normos, kultūrinės mados ir panašūs dalykai. Todėl daug energijos išeikvojama įvaizdžiams ir kitiems stiprybės atributams, kurie akivaizdžiai liudija apie priešingą dalyką – jautrumą išorinėms struktūroms ir formos trapumą. Todėl rimtumas ir uždarumas dažnai yra ženklas, kad žmogus pasyviai bando pradaužti galva sieną, kuri ir taip turi daugybę įvairių praėjimų – tik jis nepasiruošęs jų pamatyti.

Dvasinis pasaulis yra beformis, be apibrėžtų ribų, todėl jame gali reikštis įvairiausios galimybės, variacijos ir jų kombinacijos. Be to, visa tai vyksta ilgalaikėje (gerokai pranokstančioje vieną gyvenimą), o gal ir amžinoje, perspektyvoje. Tai atpalaiduoja nuo įtampos iki dugno spausti gazą ir vairuoti be klaidų, kurios gali būti mirtinos. Pajutus, kad tie dalykai nėra svarbūs, randasi tam tikras lengvumas ir žaismingumas, kuris savotiškai dera su tiesa (autentiškumu) ir drąsa gyventi pagal vertybes, o ne vertybines madas ar socialinius normatyvus. Vidurio kelias gali pasireikšti ir per santūrumą, ir per žaismingumą (priklausomai nuo temperamento), bet visada yra grįstas atvirumu sąveikoms ir kaitai.

Pažinimo  ir priėmimo klausimai

Dvasinio pasaulio pažinimas anaiptol nereiškia, kad žinome, kas ir koks yra Šaltinis. Jis bent jau kol kas (o gal ir absoliučiai) yra nepažinus, todėl gali turėti daugybę vardų – Kūrėjas, Absoliutas, Aukštesnioji/Aukščiausioji jėga/galia, Kosminė/Visuotinė sąmonė, Dievas (trijuose asmenyse ar kitaip) ir kt. Vardas neturi reikšmės, reikšmę turi universalūs veikimo principai, kuriuos patiriame.

„Viskas jau yra žinoma, ir (…) tiesa atpažįstama vos išgirsta. Tada pajuntamas dvasinis pakilimas ir nepaprastas žvalumas, tarytum iš vidaus kažkas sakytų: „Taip. Aš žinau, jog tai yra tiesa“, – savo knygoje „Šios akimirkos jėga“ rašo Ekhartas Tolle.  Panašiai yra rašęs ir „Būties psichologijos“ autorius Abrahamas Maslow: „ Žmonės, kurie savarankiškai padarė tas pačias išvadas, reaguoja į kažką realiai egzistuojančio jų išorėje“.

Taigi universalūs principai atsikartoja/sutampa įvairiose religijose, tačiau jos neapsaugotos nuo iškraipančių priemaišų, kurių paprastai įneša galios trokštantis ir savo interesus ginantis žmogiškasis ego.

Vakar išgirdau fantastiškai išmintingą frazę – „tikras tikintysis sugeba priimti net bažnyčią“. Ir ji gan tiksliai apibrėžia proto būseną, kuri leidžia balansuoti laikantis vidinės ašies tarp dviejų pasaulių.