Strelka

Olego ir Dalios Lapinų knygos „Pasimatymai su nušvitimu: kaip nustoti ėjus dvasiniu keliu ir pradėti gyventi“ pristatoma tema man atrodo labai aktuali, nes bent jau iš mano burbulo perspektyvos atrodo, kad #visituoužsiima (aišku, hiperbolizuoju), tačiau ne visi dėl savo profesinių aplinkybių drįsta apie tai garsiai šnekėti. Lietuvoje išties vis dar priimta viešai ironizuoti žmones, įsitikinusius, kad realybė neapsiriboja materija ir savo gyvenime besivadovaujančius ne tik kietais dėsniais, kuriuos vieninteliais teisingais laiko gynybiškai dėl savo traumų nusiteikusi ir apie mokslo atradimus prastai informuota kritinė masė.

Kita vertus, kaip atsakas į tokį iki šiol dominavusį požiūrį, kyla susidomėjimo alternatyviais mokymais ir praktikomis banga, kurią jau pagavo ir puikiai išnaudos grynai komercinių interesų vedama visuomenės dalis. Ir tie, kurie į šią bangą įsilies genami mados, greičiausiai bus tiesiog finansiškai išnaudoti ir galbūt patirs vieną iš bjauriausių šalutinių efektų – atgrasų persisotinimą. Šis aspektas labai ryškus ir šioje knygoje.

Man iš karto patiko lengva šios knygos kompleksija (kuo plonesnė knyga, tuo mažiau gresia skaityti apie tą patį kitais žodžiais). Tačiau kartu pasakysiu, kad nesu skaičiusi nei vienos Lapinų knygos ir apskritai nesu jų gyvai mačiusi, taigi išankstinių nuostatų neturėjau. Tik žinojau, kad O.Lapinas yra psichologas, nevengiantis alternatyvaus priėjimo prie reikalų, o jo „Pulsacijų“ ciklas „pramuša“ net gynybiškai nusiteikusius skeptikus.

Kadangi nuo pat knygos pradžios paaiškėjo, kad abu sutuoktiniai turi ilgą ir plataus spektro dvasinių praktikų stažą, neslėpsiu, kad man kaip, palyginus su jais, žaliai bandytojai, buvo smalsu, kaip jiems pavyksta žinias ir patirtį sujungti vienoje pasaulėžiūros sistemoje. Kuomet pažiūrų ir metodų pasiūla yra didesnė, nei vienas individas galėtų aprėpti, tai yra vienas svarbiausių iššūkių žmonėms, siekiantiems vystytis. Gebėjimas atsirinkti, ko nevartoti, šiandien tampa daug svarbesnis už galimybę rinktis, kuri dažnai baigiasi ne realaus poreikio, bet elementarus smalsumo tenkinimu.

Taigi knygos turinys mano interesų aspektus puikiai atliepė, tačiau paskaitinėjus kiek daugiau, gimė įtarimas, kad svaraus išrišimo knygoje nereikėtų tikėtis. Jau nuo pirmų skyrių į akis krito vaizdingas O.Lapino stilius, kuriuo bandoma paaiškinti gan elementarius dalykus nekantriam (t.y. sunkiai į ilgesnius ar rimtesnius tekstus dėmesį koncentruojančiam) skaitytojui. Ir tai buvo pirmas skambutis su klaustuku, kam vis dėlto šita knyga yra skirta (apsukus iš kitos pusės – kas iš jos galėtų gauti apčiuopiamos naudos).

Sprendžiant iš knygos pavadinimo – žmonėms, užsižaidusiems dvasiniais dalykais, tačiau pastariesiems turbūt nereikia pasakoti apie mokslo ribotumą ar kuo skiriasi religinis dogmatizmas nuo dvasingumo ar apie tai, kas yra meditacija. Taigi turinys ir dėstymo stilius kėlė kognityvinį disonansą – jei tai naujokams, tai kodėl pasirinkti akcentai, momentais skambantys kaip ne visada pagrįsta kritika ir atgrasymas?

Apskritai, knyga nevienalytė – suprantu, kad du autoriai galėtų pateikti ojektyvizuojantį dvipusį požiūrį, tačiau, mano nuomone, nuo to knyga tapo ne geriau subalansuota, o labiau prieštaringa. Turėdama klasikines pažiūras tikiuosi iš knygų pasisemti išminties, o ne turėti virškinimo sutrikimų nuo eilinio postmodernistinio kratinio.

Vis dėlto reikia pagirti autorius, kad ėmėsi paaiškinti bazines sąvokas, kad būtų aiškus atskaitos taškas. Pavyzdžiui, „Dvasinio tobulėjimo kelias“ – tai konkretūs veiksmai, arba, kaip dabar sakoma, programos, kaip atsisieti nuo savo svarbos jausmo ir kančias keliančių prisirišimų“; arba „mistika – tai tiesiog toks patyrimas, kuris geriausiai apibūdinamas žodžiu „meilė“, toliau paaiškinant, „sugebėjimas mylėti – tai sugebėjimas susilieti su objektu“; „užbaigtas ir idealus dvasingumas – tai tiesiog asmenybės darna“, o „nušvitimas pirmiausia – tai „brendas“. Deja, dvasios ir sielos skirtybių, kurios mane pastaruoju metu labai domina, autoriai nenušvietė – gal nesusidūrė su teorija, kad bažnyčia tai padarė sąmoningai ir dabar jau nebeprisimena, kad tai nėra sinonimai.

Tačiau  O.Lapino skyriai su teorinėm ir per praktiką perleistom įžvalgom man knygoje labiausiai ir patiko – tikrai jaučiasi, kai žmogus kalba ne tik iš knygų, bet ir iš reflektuotos patirties. Vis dėlto perėjimas nuo apibendrinto kalbėjimo prie menkai abstrahuotų asmeninių metodinių preferencijų („mane sužavėjo…“) ir refleksijų apie praktinę patirtį, man pasirodė ne kaip natūralus virsmas, o dirbtinas turinio ir stiliaus lūžis.

Pasitikrinau, kad dauguma pristatytų sistemų – nuo Helingerio konsteliacijų iki Zelando transerfingo, nuo dinaminės Ošo meditacijos iki psichedelikų/enteogenų – man nėra nežinoma žemė, tačiau srities naujokas iš šios knygos vargu ar supras, kaip sako patys autoriai, kas su kuo valgomaJ Man rodos, šioje vietoje veltui praleista progą bent lakoniškai paaiškinti, kuo šie metodai dalykai tarpusavyje skiriasi, siejasi ir sąveikauja – toks ekspertinis požiūris būtų buvęs naudingas ne tik žaliems, bet ir daugiau patyrusiems.

Net ir toks populiarus dalykas kaip meditacija atskleistas gan paviršutiniškai, nes meditacija meditacijai nelygu. Ir juolab meditacija nėra lygu dvasingumui. Ar kasdieninė keliasdešimties minučių susitelkimo į čia ir dabar meditacija yra dvasingumo požymis ar viso labo higieninė proto procedūra kaip dušas ar dantų valymas kūnui? Ar meditatyvi būsena, tarnaujanti kaip įrankis atverti gilumines psichologinių problemų priežastis, trukdančias pilnai išsiskleisti ego yra dvasingumo indikacija?

Tokių aktualių, tačiau neišvystytų ar neišbaigtų potemių knygoje yra ir daugiau. Dar daugiau nepaliestų klausimų, kurie autoriams, matyt, dar nekilo…

Labai sveikintina, kad knygoje paliesta priklausomybės nuo taip vadinamų dvasinių praktikų tema: „Savotiška narkomanija. Važiuodavau į meditacijos grupę eilinės „dozės“. Dar stipriau išreikšta pozicija puikybės, kuri yra pagrindiniai spąstai dvasiniame gyvenime, tema. Deja, šiam saviplakos ir kritikos buvusiems mokytojams bei bendraminčiams mišiniui trūksta konstruktyvumo. Jaučiasi nusivylimas savimi ir kitais, ir gaila, kad nesugebėta iki galo išlydyti ir daug kartų perkalti (kaip tai daroma su Damasko plienu) savo patirties, kad įžvalgos taptų maksimaliai naudingos ir padedančios susiorientuoti skaitytojui.

Dar labiau akį rėžia akcentai apie patirties beprasmiškumą: „mes tiesiog apsukome dar vieną ratą“, „Mes dar kartą atsidūrėme ten, kur jau ne kartą buvome“ „…pradėję eiti dvasiniu keliu mes giliai viduje liekame tokie patys. Nors dažniausiai atrodo kitaip. Bet iš tiesų keičiasi tik dekoracijos“; „Ar bereikia sakyti, kad tokios grupės nepakeisdavo mano gyvenime absoliučiai nieko? Aš sustingdavau ir likdavau toje pačioje vietoje. Nebent sustiprėdavo menkavertiškumas (…)“; „Mes dirbtinai palaikydavome esantį arti tobulumo ar bent jau pakenčiamą savęs vaizdą, kad nereikėtų jaustis menkystomis“, „Mes taip pat – patys paprasčiausi žmonės, kurie savosios žemos savivertės problemas mėginome spręsti atiduodami savo pačių galią autoritetams“ – tokie teiginiai dominuoja D.Lapinienės parengtuose skyriuose. Jie apibendrinami pasikeitusiu supratimu apie tai, kas yra dvasinis kelias  – „tai susitaikymas su paprasta ir nuoga realybe“ (aš jau pradedu kolekcionuoti dvasingumo apibrėžimusJ)

Iš viso to lieka neaišku, kur atsakomybės už „nesėkmę“ ribos: tų, kurie, atseit, apsiskelbė mokytojais, susireikšmino ir tapo direktyviais, netgi dogmatiškais; grupės žmonių, kurie pasirinko virti bendruomeninėse savo pačių sultyse; ir paties žmogaus (ne)sąmoningo pasirinkimo, ne/pasikliaujant madomis ir nuomonių lyderiais.

Apskritai iš pateikimo, kuriame visiškai neakcentuojama, kokiu tikslu vienos ar kitos praktikos buvo pasirinktos, susidaro įspūdis, kad link jų vedė smalsumas, iškreiptas autoriteto ir savivertės santykis, išskirtinumo pojūtis, o vėliau ir įprotis. Ar tai pakankamas pagrindas svariam ir ilgalaikiam efektui (kuris neabejotinai turi žingsnių ir į priekį, ir atgal pobūdį)?

Man sunku įsivaizduoti rimtesnį dvasinį proveržį nesuvokus dualistinio vertinimo problemos ir statant šiuos vertinimus ant tobulumo (kuris panašesnis į liguistą perfekcionizmą) pamato – akis bado tokie pasikartojantys teksto akcentai, kaip „menkas/menkysta“,  „tobulas/netobulas“, „paprastas/kietesnis/išskirtinis“.

Šioje knygoje (tiksliau – D.Lapinienės skyriuose) yra daugybė vietų, kur praktika (verbalinė išraiška) pjaunasi su teorija (įsitikinimais) – man net sunku išsirinkti, ką pacituoti. „Pripažinti dabarties tiesą apie save nevertinant ir nesmerkiant savęs – pirmasis žingsnis kelyje į sveikumą ir pokyčius“ – šio principo taikymo praktikoje (tame tarpe rengiant knygos tekstą) kaip tik ir pasigedau.

Keista, kad kiekvienos situacijos individualumą akcentavę ir tikrai neįlindę į nei vieno tuo keliu einančiojo kailį autoriai įvardžiu „mes“ apibrėžia gan plačią grupę žmonių ir patirčių, kartu teigdami, kad jau „didžioji dalis profesionalų puikiai suvokia, kiek nedaug jie dar žino apie žmogų“ (mano nuomonė yra 180 laipsnių priešinga).

Taigi turbūt geriausiai šios dalies apibendrinimui tiktų citata „Susižavėjusi potyrių turtingumu aš beveik nieko nesugebėjau integruoti į savo kasdieninį gyvenimą“. Neprimena spjaudymo prieš vėją?

Turint galvoje, kad „dvasingumo kelias“ baigiasi tuomet, kai išleidžiame paskutinę dvasią, tokios žalios/tarpinės įžvalgos gal ir būtų tinkamos publikacijoms internete ar paskaitoms, bet, mano galva, visiškai nepateisinamos popieriniam formate. Ir man sunku suvokti, kodėl tokią abejotinos vertės savirefleksiją reiktų įkainoti eurais. (Todėl šitą knygą skolinsiu visiems kas tik panorės).

Pabaigai norisi pajuokauti  – dvasingumas nėra hobis nusivylusioms namų šeimininkėms (tikrai nieko prieš jas neturiu – priešingai).  Vietoj to, kad kvėpuoti per čakras, geriau eiti save pamaloninti paprastesniais būdais. Ir nereikia dėl to pasirinkimo kompleksuoti – geriau neprivalgyti, nei prisivalgyti, kai nesi alkanas, ar to, ko netoleruoji, vien dėl to, kad valgo kiti. Ir po to spjaudyti tulžim. Nors kiekvienas turi teisę, ne kiekvienam taip vadinamo dvasingumo reikia šiame gyvenime.

Iš mano asmeninio supratimo ir patirties, dvasingumas, kaip ir pats žmogus bei pasaulis, yra paradoksalus, todėl neapribojimas dualistiniu supratimu. Tam reikia noro plėsti suvokimą, praktiškai eksperimentuoti ir tinkamo ketinimo, kad išbūtum fazes, kai „taršo“ ir kai atrodo, kad apėmė sąstingis. Jame reikia įgalinti, treniruoti ir balansuoti skirtingus informacijos ir energijos kanalus. Taigi tam kartais reikia sportininko valios, kartais karžygio drąsos, kartais kankinio aukos, kartais tyrinėtojo aistros, kartais aiškiaregio intuicijos, kartais žaidėjo tolerancijos neapibrėžtumui, kartais – teisėjo išminties ar kūrėjo vaizduotės.

Tam, kad atsigręžtum į Jo pusę, turi pakankamai nuo jo nutolti, nes nėra prasmės atsisakyti to, ko niekada neturėjai. Taigi nors vaikas pagal daugelį požymių, kaip pastebi autoriai, panašus į nušvitusįjį, tačiau vaiko sąmonė startuoja taške A su ego vystymosi vektoriumi, todėl net apsukus ratą ir grįžus su priešingu vektoriumi, tai niekada nebebus tas pats taškas A. Todėl kartais mėgstu paklausti „O tu nori šiame gyvenime nušvisti?“. Dėl tos priežasties pati sąmoningai nesirenku praktikų, skirtų tam tikslui, nes dar yra nemažai žmogiškų (t.y. egocentriškų) dalykų, kuriuos man atrodo verta patirti. Pavyzdžiui, pakritikuoti knygą arba pasidalinti savo matymu.  (patikinu, kad knyga artimiausiu metu man nenutiks:))