Turiu pasakyt, kad į Undinės Radzevičiūtės kūrybą žiūrėjau santūriai: knygelę „Strekoza“ skaičiau labai jauna  – neprisimenu net įspūdžio,  „Žuvys ir drakonai“ skaičiau gabalais, nes erzino kiniška siužetinė linija, po „Mėlynas kraujas“ pristatymo šio romano iš viso nedrįsau imti į rankas.

Tuo tarpu „Grožio ir blogio biblioteka“ – gero sportinio formato, stilingu apipavidalinimu (o tam aš nesu abejinga, nors kartais ir nudegu) ir mane suintrigavusiais raktažodžiais #ekscentriškaspaveldėtojas #ypatingabiblioteka. Pridedant 3-io dešimtmečio atmosferą Europoje – iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip tobulai man subalansuota knyga.

Nes mėgstu knygas apie specifines žmonių aistras – ar tai būtų kvepalai, ar kilimai, ar knygos, ar tatuiravimas, ar debesų stebėjimas. Įšgirdus žodžių junginį „asmeninė biblioteka“ man automatiškai pradeda suktis vidinio filmo kadrai. Pridėkim preferencijas vienetiniams daiktams, turintiems istoriją – gausime snobą. Į mišinį įmaišius dar ir aistrą kolekcionuoti, iš tiesų pakvimpa ekscentriškumu.

Žodžiai „snobas“ ir „ekscentrikas“ man neturi neigiamos konotacijos, taigi tokios asmenybės ir jų gyvenimo siužetai mane visad labiau viliojo nei baidė. Matyt, ekscentriškumas manyje savo laiku buvo gerokai užslopintas, todėl paslapčia jo ilgiuosi. Be to, ši knyga priminė man didžiulį įspūdį jaunystėje padariusį Peter Greenaway filmą „The Pillow Book“.

Tačiau gan įtariai žiūriu į visokio plauko moralės klausimus, kurie stipriai užakcentuoti leidyklos paruoštoje knygos anotacijoje: „Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę”.

Na, šito apibūdinimo skonis ne visai sutampa su romano. Apskritai, žodis „visi“ automatiškai nurodo į mąstymo klaidą (cognitive bias); požiūris į pasaulį kaip juodai-baltą blogio ir gėrio kovos filmą, neįžvelgiant tame 50-ies pilkos atspalvių, man atrodo kai tiesus kelias į dogmatizmą ir totalitarizmą; o Veimaro respublika, kaip suprantu, žlugo ne dėl per didelės laisvės, o dėl ekonominio spaudimo, kuris turėjo įtakos ir vokiečių simpatizavimui naciams.

Taigi keliami klausimai „Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų? Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti?“ man absoliučiai nedera prie šios knygos, kurioje ryškėja ne juodai-balta, o greičiau spalvota (nors, anaiptol ne pastelinė) žmogiškoji prigimtis.

Ir romanas pirmiausia man kelia universalų filosofinį klausimą – kas yra grožis ir kur jis veda? Paradoksalu, nes XX a. pradžioj nei kurėjams, nei filosofams grožis bemaž neberūpėjo – rūpėjo pirmoj eilėj funkcija (su Bauhausu gražu tapo būtent tai, kas funkcionalu, o dekoratyvumas smirdėjo dekadansu)

Kiek suprantu, grožio objektyvumas, suvokiant jį pirmiausia kaip formą, tvarką, paremtą simetrija, proporcijomis ir kitais objektyviai išmatuojamais kriterijais, yra labiau klasikinė, idealistinė interpretacija. Ypač, jei grožio kūrėju laikysime Dievą/Gamtą, kur funkcija ir forma yra neatskiriamos. Remiantis šia interpretacija kyla noras matuoti grožio kokybę ir vertę, ir sieti jį su moraliniu gėriu. Tokiu atveju nepalaikantieji universalijos automatiškai traktuojami kaip moraliai sugedę. Vis dėlto tam tikri eksperimentai rodo, kad masė apskritai nepajėgi įvertinti meno kokybės, kuri galėtų būti siejama su objektyviu grožiu.

Taigi šiai interptretacijai oponuoja subjektyvus grožio suvokimas, kurį puikiai atitinka posakiai „dėl grožio nesiginčijama“ arba „grožis yra žiūrinčiojo akyse“ (puikus to pavyzdys japoniškoji netobulo grožio koncepcija wabisabi). Toks grožis paremtas ne objektyviomis savybėmis, o žiūrinčiojo emocija, afektu. Toks požiūris grožį iš universalijos paverčia specifiniu klausimu, kuris skatina skaidymąsi į „socialinius burbulus“, pasižyminčius skirtingu, o kartais net priešingu skoniu.

Dabar susimąsčiau, kad būtent progresą  dažnai bandoma parduoti masėms kaip universalų grožio ir gėrio atitikmenį, o kritikuojantys jį nurašomi snobams ir ekscentrikams (šiais laikais dažniau vadinamiems marginalais).

Tokį antagonizmą puikiai atspindi du knygos herojai: Ji „progresu (…) tikėjo, ateitimi abejojo, o praeities ji nekentė”. “Jis bodėjosi daiktais, kurių pasaulyje galėjo būti daugiau nei vienas. O ypač bjaurėjosi unikalių daiktų kopijomis, atspaudais ir replikomis. Progresas naikino unikalumą, ir būtent todėl Walteris jo nekentė”.

Žinoma, Walteris ir buvo tas knygos anotacijoje minėtas „intelektualus nusikaltėlis“, pamynęs moralės normas vardan savo aistros subjektyviam grožiui. Ir toks požiūris man yra nepriimtinas, nes žmogui ir taip didžiulė pagunda strereotipizuoti, suschematinti ir klasifikuoti dalykus, užkabinant bazines “gėrio” ar “blogio” etiketes, bei į atitinkamas dėžes sumetant absoliučiai kompleksinius reiškinius – tokius kaip menas, progresas, lytis, tautybė ir t.t.

Tačiau, mano supratimu, ši knyga, skirtingai nei jos anotacija, kaip tik ir neskatina to daryti, nes „nusikaltėlis“ greta to, kad yra sarkastiškas, ciniškas ir žiaurokas, yra šarmingas, įdomus ir argumentuotas. Taigi šioj vietoj verčiau grįžti prie klausimo, kur grožis veda.

Be abejonės, grožis potencialiai traukia dėmesį: net kai objektas neatitinka klasikinių grožio standartų, jo netikėtumas, įdomumas gali sužadinti taip pat, kaip ir tradiciškai suprantamas grožis. Kitaip tariant, grožis nepalieka abejingų. Jis sukelia arba žada patyriminį malonumą, taigi itin dažnai tampa geidulio ir savinimosi objektu.

Filosofijos istorijoje buvo bandymų grožį klasifikuoti pagal vertės lygį, priklausomai nuo to, kokiu būdu jis sukurtas: jei gamtos, tai žemesnis, jei žmogaus padarytas – aukštesnis; aukščiausią prabą priskiriant nematerialiai kūrybai. Taigi remiantis šia logika, būtų galima nesunkiai išvesti, kad knyga, apvilkta žmogaus oda, yra vertingesnis kūrinys, nei gyva oda ant gamtos kūrinio. O jei su tuo nesutinkame, reiktų laikytis savo požiūrio vertinant ir kitus materialius kūrinius – pavyzdžiui, iš medžio išdrožtą rūpintojėlį.

Ir šioje vietoje labai sveika prisiminti a.a. Šliogerį, kuris žmogiškąją (sakyčiau – labiau materialiąją) kūrybą siejo su naikinimu. Jis akivaizdžiai nesutiko, kad žmogaus iš medžio išdrožtas stabas (ir kiti panašūs dalykai) yra vertingesnis, nei pats gamtos kūrinys, žmogaus prievarta pasigvieštas kaip medžiaga savo egocentriniams užmojams.

Bet žmogus – pragmatiškas gyvūnas, savo pažiūras sukinėja taip, kaip jam tuo metu patogu. Knygoje apie tai herojaus lūpomis sakoma „Grožis yra tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bent kuo“. Šį požiūrį pastiprina ir kitas teiginys: „Dažnai pasitaiko, kad grožyje slypi pats didžiausias blogis, nes būtent ten jam lengviausia pasislėpti. O kartais blogis randa dar geresnę slėptuvę. – Nuskambės kaip paradoksas, – pasakė Walteris.- Bet geriausiai blogis gali pasislėpti gėryje“.

Ir negaliu su tuo nesutikti, matydama be sentimentų, greičiau su prievarta brukamą progresą, kuris, paremtas ne sinteze, o aniteze, kuri anksčiau ar vėliau atsigręš prieš žmogų. Tačiau moralizavimas yra beprasmiškas užsiėmimas – žmonės mokosi ne iš moralinių priesakų ir dogmų, o iš gyvos patirties – ypač, kai ji yra skausminga.

Taigi vienintelis darnus būdas siekti universalaus – tyro, besąlyginio – grožio (o taip pat gėrio bei tiesos) yra (pa)tyrinėti neatsiejamą ryšį tarp objekto ir subjekto, tarsi tai būtų jų bendras šokis, kurį stebint nesuinteresuotai, iš tiesų galima pakilti nuo materialaus grožio vartojimo iki dvasinio patyrimo.

Ir tas grožis greičiausiai nebus poliariškas taip, kaip mūsų suvokimas. Labiau tikėtina, kad jis bus neutralus, jungiantis savyje ir tai, ko mes kaip žmonės gviešiamės, ir tai, ką bandome nuo savęs atstumti. Tuomet nelieka nieko kito, tik priimti, kad gyvenimas yra gražus ir geras toks, koks yra – pasireiškimų įvairove. O bandymai standartizuoti grožį ir prievarta nešti moralinį gėrį, jį automatiškai naikina.