Nesu mačiusi nei vieno tarpdisciplininės kūrėjos Godos Palekaitės darbo, bet mane traukia keisti dalykai, taigi knyga, pavadinimu „Schizmatikai“, man avansu pasirodė daug žadanti.

Dėl visa ko patikslinsiu žodžio „schizma“ reikšmę: tai idėjinis skilimas socialinėje organizacijoje ar religiniame judėjime. Taigi shizmatikas iš esmės yra atskilėlis nuo dominuojančios, visuotinai priimtinos linijos, turintis potencialo suformuoti alternatyviu požiūriu paremtą srovę. Manau, tuo šizmatikai skiriasi nuo pavienių donkichotų, kuriuos visuomenė sėkmingai marginalizuoja ir izoliuoja.

Mmeno kuratorius Valerio del Baglivo knygos įžangoje rašo, kad „schizmatikai geba matyti naujas perspektyvas pertvarkydami esamą status quo ir, dar svarbiau, praplečia ir įkūnija kritines pozicijas savo gyvenimais, kuriuos paverčia bandomaisiais testais naujiems egzistavimo būdams – taip veikiama tiek asmeniniame, tiek egzistenciniame lygmenyse“.

Istoriškai religiniame kontekste šizmatikai dažnai būdavo apšaukiami eretikais, ir klausimas, ar šiandien tai yra esmingai pasikeitę. Beje, daug kas linkęs pamiršti, kad krikščionybės istorija irgi prasidėjo nuo schizmos (vikipedija vadina „atsikla“) – iki Kristaus ji buvo ne itin įtakinga sekta, o galiausiai tapo vakarietiškos moralės etalonu.

Taigi „Shizmatikai“ yra 10-ies realių žmonių, gyvenusių VI a pr.Kr- XX a., istorijų rinkinys, pasitelkus menines priemones, keliantis klausimą apie istorijos autentiškumą ir objektyvumą.

#princesėAteh #MichailasBakuninas #EmanuelisSwedenborgas #EssadasBey #Šv.Teklė #MichelisLeiris #AbrahamasFirkovičius #MinaPlaner #AndrietteNobel #MaryAnning #Sapfo

Minėtasis V.Del Baglivo rašo, kad suprasti G.Palekaitės kūrinius galima „tik įsipareigojus spekuliuoti“: „šiandieninėje posttiesos eroje ir tiesa, ir fikcija turėtų būti suvokiamos kaip dinamiškos ir potencialiai produktyvios sąvokos“.

Iš esmės šią knygą, kaip ir visą G.Palekaitės veiklą, sunku įstatyti į kažkokios konkrečios disciplinos rėmus, todėl ne tik pati autorė, bet ir skaitytojas paskui ją gali leistis, kaip sako Del Baglivo į „naujas, ribines pažinimo ir žinojimo tyrinėjimų teritorijas“. Pasak jo, toks spekuliatyvus ir introspektyvus metodas tarsi iš naujo apibrėžia rašytojo ir skaitytojo santykį, sumaišant jų tikslus, vaidmenis bei ypatybes“.

Tai mane ir nuramina, ir legitimizuoja mano gan dažną nukrypimą nuo pačios knygos į temos, kuri net nebūtinai yra pagrindinė, apmąstymus.

Apskritai nedaug knygų vadinu įdomiomis, nes dauguma jų nieko naujo nepasako – tik patvirtina tai, kas ir taip žinoma, o kartais net neskatina jokio kontempliacijos judesio.  Tuo tarpu „Schizmatikai“ iš esmės yra medžiaga, kuri nieko tiesiai nepasako, tačiau turi didelį apmąstymo potencialą ir provokuoja bendradarbiavimą.

Taigi kuratoriaus parengta „Schizmatikų“ įžanga, kurią tradiciškai skaičiau po visko, sėkmingai patenkina smalsumą, kaip knygos turinį interptetuoti, tačiau neužmuša mano, kaip interpretatoriaus savarankiškumo ir nuomonės laisvės. Net ir po šios įžangos man išliko abejonės dėl savo pačios supratimo, apie ką visa tai: aiškiai užčiuopiu sąsajas su savo pastarojo meto įžvalgomis, kurios tik dabar tapusavyje susisieja ir įgauna labiau apčiuopiamą pavidalą.

Kadangi „Schizmatikų“ personažai ir jų biografijos nedaug kam pažįstami (man tik girdėti), skaitant knygą, nuolat suaktyvėdavo poreikis atskirti, kas tikra, o kas išgalvota. Mąsčiau, iš kur tas noras viską objektyvizuoti: ar tai instinktas, ar blogas įprotis; ar tiesiog santykį su realybe apibrėžiančios dominuojančios paradigmos ir atitinkamos kultūrinės dresūros pasekmė. Kodėl mums taip svarbu atskirti, kas tikra? Kaip mes apibrėžiam, kas tikra, kas netikra?

Psichologine prasme fikcija yra gan įprastas atminties fenomenas – lygiai toks, kokį krečia regos centras smegenyse, pritempdamas realų vaizdą prie pažįstamo, ko tikrai nepavadinsi objektyviu realybės fiksavimu. Smegenims neurofziologiškai nėra didelio skirtumo tarp patyrimo realybėje ir sapne, taigi ar pagrįstai realybei priskiriame dominuojantį vaidmenį?

Apskritai, tai, kas vakariečiui „objektyviai“ atrodo visiška nesąmonė – pvz. sąmonės pralaidumas nefizinio pasaulio esybių (Dievo ar dvasių) poveikiui – tam tikrose kultūrose tam tikru metu tai buvo ir yra norma. Nenormalu jų nematyti ir negirdėti, taigi galima neabejoti, kad toks jutimų praradimas anaiptol nelaikomas evoliuciniu pranašumu.

Tiesą sakant, daugybė akademinio mokslo žvaidžių turėjo šiuolaikinių požiūriu keistų įsitikinimų ar bent jau domėjimosi sričių – tačiau mokslo finansuotojų konjunktūrai visgi patogiau neleisti rastis naujoms schizmoms, gadinančioms investicinę gražą.

Filosofijoje jau Nyčė pasakė, kad nėra jokių faktų, tik jo interpretacijos. Tam tarsi prieštarauja naujojo realizmo atstovai, tačiau kartu įnešdami naujų aspektų. Pvz. Maurizio Ferrario požiūriu, būtina socialinės tikrovės sąlyga yra jos dokumentavimas, t.y. socialinis objektas realus tampa tada, kai jis užfiksuotas įrašu.

Ištobulėjusių technologijų ir jų išplitusios skvarbos dėka, tuos įrašus gali kurti bet kas (ir žodis „kurti“ nebereiškia fiksuoti realybės, o ją realiai konstruoti). Taigi, nors manipuliacija ir fikcija toks pats senas fenomenas, kaip pati žmonija, jų išraiškos formos taip patobulėjo, kad suschematintos, profesionalių socialinių inžinierių emociškai užtaisytos „fake news“ įgijo tokią pat, o gal net didesnę galią, nei „real news“, po kuriomis dažnai slypi anaiptol nevienareikšmiškas diskursas.

„Kad suprastume savo laikmetį, turime matyti toliau, nei leidžia binarinis požiūris, ir kaip pagrindinį veiksnį pripažinti patį reiškinių kompleksiškumą“, – su šios minties autoriumi del Baglivo nesutikčiau tik vienoje vietoje – kad tai galioja tik mūsų laikmečiui.

Juk kasantis gilyn, galima daryti prielaidą, kad binariškumas yra pirminės shcizmos pasekmė, t.y. pirmasis šizmatikas buvo ne kas kitas, o taip vadinamas Dievas, kurio dualioje sąmonėje įvyko poliarizacija, nulėmusi objekto (Kūrinijos) atskyrimą nuo subjekto (Kūrėjo), materijos susiformavimą iš nematerialiaus šaltinio (arba bent jau tos iliuzijos atsiradimą). O iš to sekė visas tolimesnis skaidymasis, kuris tebesitęsia iki šiol – tarsi grandininė branduolio dalijimosi reakcija. Ir tai neabejotinai yra viena iš struktūrų ir reiškinių sudėtingumo sąlygų. Tačiau sudėtingumas „trukdo“ žmonėms gyventi – jie instinktyviai renkasi paprasesnius ir patogesnius kelius.

Taigi, net jei trumpalaikėje perspektyvoje atrodo, kad esamu laiku tam tikros idėjos dominuoja todėl, kad jos yra teisingos, verta prisiminti homeostazės principą ir tezės-antitezės dinamiką.  Tai, tas buvo pastatyta, bus nugriauta; kas buvo nugriauta – bus atstatyta. Ir yra pasaulio egzistavimo salyga – taigi tik laiko klausimas.  Mano supratimu, kai žmonės (ar jų palikuonys) išmoks ne skirti ir skaidyti, o sintetinti ar jungti, pasaulis nustos savo egzistencijos prasmės, ir šią galimai iliuzinę sistemą ištiks anihiliacija. O binariniam žmogiškajam ego tai būtų košmariška tragedija, todėl jis tarsi šizofrenijos vengia poliariškumų integravimo savo sąmonėje, užspeisdamas save į kažkurį vieną kraštutinumą. Ir žiūrint ne iš žmogiškosios perspektyvos –  tai tiesiog Dieviškoji komedija.