Keletą Žydrūno Sadausko paskaitų buvau mačiusi online, be to, jį gyrė keli pas jį asmeniškai besikonsultavę pažįstami, todėl dėl jo žinių, kaip ir pačios veidoskaitos teorijos, abejonių neturėjau.

Vis dėlto vos pervertus jo knygą “Veidoskaita. praktinis vadovas”, įspūdis nulinko neigiamon pusėn: pamačiau tokio dydžio šriftą, kokiu rašomos knygos vaikams, tuščius (užrašams skirtus) puslapius ir supratau, kad toje knygoje esantis tekstas realiai sutilptų į 100 psl. nesiekiančią brošiūrą minkštais viršeliais.

Tačiau tuomet nelabai išeitų ją stumdyti už 20+ ЕUR. Pakvipo eiline leidybine-marketingine manipuliacija. Ypač pažiūrėjus, kiek užima šio iki pustrečio šimto puslapių išpūsto „talmudo“ turinys – spėkit! Ogi 13 puslapių.

Pasižiūrėjau į šio leidinio gimimo metriką – supratau: tai savilaidos knyga, ekonominiais sumetimais spausdinta Lenkijoje. „Nu, gerai“ –  galvoju, – „bičas pragmatiškas, nori išspausti navaro maksimaliai“.

Per porą mėnesių, kuomet knyga laukė savo eilės, kiek ataušau, taigi ėmiausi skaityti šviežia galva.

Pirmą klaustuką pasižymėjau jau po 40 puslapio (realiai tai 30 teksto puslapis), kuomet jau autorius ima kartotis. Ir kuo toliau, tuo tų pasikartojimų daugiau – apie tai, kad visi bruožai yra ir geri, ir blogi; kad tai turi prasmę; kad veide yra trys zonos; kad mažam vaikui nupirktas šuniukas paauglystėj gali nusibosti; kad vyrai veda, o moterys teka; kad autorius nėra mentalistas, bet… ir t.t. ir t.t.

Jei knygą būtų leidusi patyrusi leidykla, tie pasikartojimai turėtų būti išnaikinti – palikti tik knygos įvade ar apibendrinime. Kai kurie jų iš viso turi mažai bendro su pačia knygos tema – tik atspindi autoriaus pasaulėžiūrą, kurios brukimas knygai įpusėjus jau darosi įkyrus.

Juolab, kad vieni teiginiai yra tokie savaime aiškūs, kad kyla klausimas, kam apie tai plėtotis (pvz. „jeigu berniukas žaidžia „Lego“ daugiau nei vidutiniškai, vadinasi, stiprus jo loginis konstrukcinis mąstymas, jeigu berniukas geriau jaučiasi spardydamas kamuolį, galbūt auginate būsimą pasaulio čempioną“). O kiti teiginiai – priešingai – kaip minimum diskutuotini (pvz. „Gyvenime turi pasirinkti: arba esi laimingas, arba protingas! Тarpusavyje šie dalykai nesuderinami“ (esu girdėjusi panašų išsireiškimą – „Ar nori būti teisi, ar laiminga?“ – man jis skamba logiškiau, taigi dėl Žydrūno versijos spręskite patys).

Tokių klaustukų ties teiginiais pasižymėjau ne vieną: ar tikrai „moteris aktyviausia iki 35 metų, o vyro po 35 m. gyvenimas tik prasideda“? Ar tikrai “vyrui moteris įdomi tik tol, kol nepasiekiama”?  Ar tikrai „Adomas turėjo būti ilgakaklis“, o ne Ieva, kuriai labiau niežtėjo paragauti uždrausto vaisiaus?  Beje, taip ir likau nesupratusi, kodėl, autoriaus, kuris bendrąja prasme lyg ir pasisakė prieš plastines operacijas, nuomone akių korekcija lemia akivaizdžius gyvenimo pokyčius, o lūpų – ne.

O ties kai kuriais teiginiais tai iš viso iššoka alertas – ar autorius tikrai sako tai, ką nori pasakyti? Pvz. „Žinau, kad mūsų visuomenėje vyrauja lygių teisių principas, bet asmeniškai manau, kad tai didžiausia kvailystė, kurią sugalvojo žmogus“.

Vyrauja visuomenėje? Gal juokauji, Žydrūnai? Tie principai yra įteisinti LR ir daugumos pasaulio šalių konstitucijose. Galbūt autorius turėjo galvoje ne teises (tikrąja šio žodžio prasme), o tam tikrus kultūralistinius  įsitikinimus, kurie iš esmės linkę atmesti lyčių biologinius skirtumus ir vaidmenis – tada ta pozicija skambėtų bent jau adekvačiai. Bet neigti moterų teises bendrąja prasme – jau net man mano neotradicinėms pažiūroms atrodo per daug.

Kai kuriose vietose aš iš tiesų suabejodavau, ar autorius atsako už bazarą: pvz. ar  jaučia skirtumą tarp intelektualo ir erudito, tarp stačiokiškumo ir tiesmukiškumo, ar supranta žodžio sociopatas reikšmę („Neturiu tikslo padaryti iš jūsų sociopatų, bet turiu tikslą patarti pasižiūrėti į bendravimą su kitais kaip į žaidimą“). Skyriuje apie asimetriškas ausis nuo pat pirmo sakinio imama kalbėti apie atlėpusias ausis, nors asimetriškumas niekaip nesuponuoja atlėpimo, greičiau į ausų dydžio ar aukščio akių atžvilgiu skirtumus.

Apskritai autoriaus žodynas man pasirodė skurdus, panašesnis į profanišką vertimą nei į gimtąją kalbą: pvz., „Į vidų įlinkusi nosis“ (paprastai vadinama riesta nosimi) , „nosis kalnas/išlinkusi į išorę“ (paprastai vadinama kumpa nosimi) ir pan.

Galimai dėl tos pačios žodyno ribotumo priežasties kvestionuotinas savybių skirstymas į „teigiamas“ ar „neigiamas“ , pvz. prie neigiamų savybių priskiriant „tendenciją ieškoti loginio paaiškinimo“/“teorinius apmąstymai“ arba „filosofavimą apie prasmę“/“polinkį į filosofiją“, „paktiškumą“, o prie teigiamų – „užsispyrimą“ ir t.t.

Aš suprantu, kad tas pats bruožas gali būti pavadintas atkaklumu (teigiamoj savo išraiškoj) ir užsispyrimu (neigiamoj), poliarišką diadą galėtų sudaryti ir tiesumas/tiesmukiškumas su stačiokiškumu, taigi, man rodos, tų skirtingų konotacijų pajautos ir pritrūko, nepaisant autoriaus įsitikinimo savo talentu rašyti knygas (ši knyga mane verčia stipriai tuo abejoti). Visgi, keista, kad toks skirstymas į teigiamas-neigiamas savybes apskritai atsirado, juolab, kad autorius pats ne kartą pabrėžė, kad bruožų gerumas ar blogumas yra sąlygiškas.

Nesakau, kad pateikta informacija nebuvo verta dėmesio, tačiau, jei ji nebūtų apvelta visom tom bereikalingom kalbom, tos vertingos informacijos susidarytų turbūt vos 10 mašinraščių. Deja, atsakymų į man rūpėjusius klausimus apie tam tikrus bruožus knygoje negavau. „Diagnostinių“ niuansų, kurie man rūpėjo, irgi geriau neperpratau – kai kurie pateikti praktiniai patarimai man apskritai pasirodė nepraktiški.

Pvz. pasiūlymas tam tikrų bruožų išreikštumą vertinti balais, o ne proporcijoje su bendru kūno dalies dydžiu. Prie aiškumo galėjo prisidėti paveiksliukai, ypač kai kalbam apie tokią veido formą, kaip trikampis aukštyn ar trikampis žemyn (wtf išsireiškimai), tačiau informatyvumo prasme iliustracijoms duočiau ne daugiau nei 5 balus iš 10. Jų ir teksto santykį puikiai iliustruoja pavyzdys: „Paveikslėlyje matyti, kaip atrodo skirtingos akių spalvos“ – jeigu ką, tai knyga nespalvota.

Tokios ir panašios klaidos (pvz. skyriuje apie storą kaklą: „Jeigu mums tektų išnagrinėti pagrindinę ilgakaklio savybę, tai būtų drąsa“) yra apgailėtinos – jei teksto (ne kalbos!) redaktorė, kuri oficialiai įrašyta knygos metrikoje, tų klaidų nepastebėjo, tai ką jau kalbėt apie visą kitą darbą, kuris turėjo būti atliktas ruošiant šią knygą leidybai.

Žinoma, ir kaip neužkliūsi ir už tipinės savilaidininkų silpnybės – kiekviena proga pasireklamuoti. Nesuprantu, kodėl skyriuose apie rombo formos veidą ir prie „kitos ausys“ yra įterpiamas nukreipimas į trenerių programą ir skatinimas prisijungti prie autoriaus gerbėjų FB. Jei tai būtų paskutiniame knygos skyriuje, sakyčiau „tiek to“, tačiau toks lindimas į akis ne vietoj ir ne laiku primena tinklinio marketingo pasiūlymus.

Na, ir pabaigai dar viena mįslė: spėkit, kiek išnašų su nuorodomis į šaltinius pateikia autorius, nepraleidęs progos eilinį kartą pasigirti, kad yra perskaitęs visą mokyklos biblioteką? Žinoma, apvalų 0. Jam tiesiog pakanka intelekto viską parašyti iš galvos. Taigi ir atrodo, jog ši knyga gimė iš taip vadinamos gatvės mokyklos ir gyvenimo universitetų. Savaime tai nebūtų blogai, tik tiek, kad tai tikrai nėra „20+ еur“ lyga.