Kažkodėl Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“ man asociavosi su kelionėmis – tiksliau ne kažkodėl, o, matyt, todėl, kad ji pati kūrė (ia?) reportažus TV laidai „Emigrantai“ ir viename iš interviu sakė šias noveles rašiusi kelionėse.

Kelionių tematikai man išsivysčiusi atmetimo reakcija, nes globalizmo laikais jos tapo taisykle, o ne išimtimi iš jos. Tačiau suprantu, jog tai papildoma galimybė stebėti žmones be įprastinės kasdienybės filtro.

Jau iš pirmos novelės buvo aišku, kad kūrybinį rašymą (kurio užsiėmimus pati veda) autorė yra įvaldžiusi – visose novelėse ji naudojo žiedinę kompoziciją, realizuojamą per pasikartojimą, grįžimą ten, nuo kur pradėta, o paskutinioji novelė užžiedina ir visą rinkinį – žvilgsnis iš priešingos pusės į situaciją, kilusią pirmoje novelėje.

Iš tiesų pasakojimas labai dinamiškas, vaizdingas, jutiminis ir kartu nenuspėjamas, keistas, paradoksalus – tikrai nepanuobodžiausi.  Suskaičiau vienu ypu, pasinaudodama trumpu poilsiu Druskininkuose, bet, manau, kad skaniau būtų skaityti po vieną per dieną ir ilgiau mintimis ties kiekviena pabūti.

Nėra dažnas atvejis, kad grožinėse knygose pasižymėčiau citatas, tačiau šiuo kartu ties kai kuriomis rezonanso buvo, taigi jas išsirašiusi, iš skirtingų novelių nuotrupų galėjau sudėlioti sąlyginai naują, mane atliepiančią istoriją.

Rausvame danguje virš fabrikų burbuliuoja dūmai. Eilėse be žodžių keikiasi žmonės. Šviesoforai nespėja karpyti sulipusių automobilių – vis kuris prasprūsta pro raudoną, kitas šmurkšteli kairėn, neva nespastebėjęs ženklo, trečias, tik per plauką nenudaužęs veidrodėlio, atsiprašinėja, mirksi. Miestas burzgia, pypsi, žybsi. Karavanas juda lėčiau, tempiasi kaip virvė, kol visiškai sustoja. (Niuansas)

Žinote, kam šiuolaikinis žmogus išeikvoja daugiausiai energijos? – Pauzė.- Paieškoms balanso tarp gyvulio – tai yra savojo kūno – ir žmogaus – tai yra savojo intelektinio būvio. (Šiuolaikiniai gyvūnai). Lyg kiaulė su kaklaraiščiu jau būtų dežentelmenas. (Niuansas). Vyras piniginėje visada privalo turėti pakankamai grynųjų trims naktims penkių žvaiždučių viešbutyje bet kur pasaulyje. (Žmogus gali viską)

Larsas niekaip negalėjo suvokti, kaip žmogus su tokiu nuostabiu protu nori naudoti tik kūną. – Šokdama jaučiuosi laiminga be priežasties. – Laimingi be priežasties būna tik vaikai ir šunys. (Viduje). Pagrindiniai jausmai – tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsim, bet ir nepajusim. (Kūnai)

Niekas taip nesužaloja žmogaus, kaip jo paties kūnas. Visus mus įsodino ne į tą lėktuvą (Paplūdimys). Manyje glūdi ištisi klodai jam nežinomų dalykų, bet nenoriu nieko apie save kalbėti (Laumžirgis). Niekada anksčiau nesusimąstė apie tai, kiek rūbai daug pasako apie žmogų, net jei žmogus nenori nieko jais pasakyti. (…) Kasėjas sėdėjo per ištiestą ranką, o Alma labiausiai norėjo pamatyti jo drabužius – kelnes, paltus ir keptures. (…) Tai, ką matome mieste, gatvėse, yra labiau ne žmonės, o jų drabužiai – kelnės, paltai, kepurės. Retas kūnas kuo nors išskirtinis ir nuogam tarp nuogų lengviau pasislėpti (…) Žmonės be drabužių yra sunkiai atpažįstami.  (Paplūdimys).

 (…) ji niekada nežinojo, kas įvyksta nuo antklodės prisilietimo iki ateina miegas. Kol tėvas apie tai neužsiminė, ji net nemanė, kad toks laikas išvis egzistuoja. – Po to, kai užsimerkia, žmogus užmiega per dvylika minučių. Čia statistiškai. (Netikri prisilietimai)

Taigi be skaitymo malonumo ir tam tikrų prasmių, prie kurių buvo malonu prisiliesti, ši knyga man priminė apie stebėjimo malonumą – kūnas kalba, net jei negali girdėti to, kas kalbama, ir net tada, kai žmogus tyli. Ir šio malonumo, kuomet negali kelias valandas rymoti su kompu kavinėje, stebint žmones, šiandien man turbūt trūksta labiausiai.

O tą vakarą, kuomet baigiau knygą, bevaikščiodama patamsiais seno medinio namo lange mačiau porą: merginą ir bičą nuogu torsu su raudona rastamano kepure. Būčiau norėjusi juos pastebėti ilgiau, tačiau buvau tempiama už rankos ir mano kūnas pasidavė.

Ir nepaisant to, jog nesu kelionių gerbėja, šio įrašo iliustraciją būčiau norėjusi nufotkinti pasidėjusi knygą ant kelių banaliame Ispanijos pliaže. Tačiau teko keliauti į apšerkšnijusią pliažo tinklinio aikštelę prie VCUPo ir visu kūnu pajusti nostalgiją tam momentui, kai išlipus iš lėktuvo į šiltą, drėgną ir kvepiantį Ispanijos orą, kiekviena kūno ląstelė automatiškai atsipalaiduoja nuo lietuviško įšalo.