Kūno tema mane domino ir terapine, ir menine prasme, taigi poshinės leidyklos „Dvi Tylos“ išleista Rasos Mažionienės knyga „Kūno terapija mano gyvenime“ pro mano akis praslysti negalėjo. Juolab, kad apie jos autorę Rasą Mažionienę buvau girdėjusi jau gan seniai.

Psichosomatikos terminas man buvo žinomas nuo mokyklos laikų, kuomet suolo draugei fizikos mokytoja įvarė tokį stresą, jog ta  vos ne imdavo alpti. Spėju, kad pasakymas „visos ligos nuo nervų“ yra klasika šeimose, kuriose bent vienas giminaitis yra susijęs su medicina. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad medikai į tokias terapijas žiūri rimtai – greičiau atvirkščiai.

Juolab, kad šias psichoterapines teorijas vystė tikrai nevienareikšmiškai vertinami psichologai, pavyzdžiui, kaip masėms mažiau girdėtas Wilhelm Reich, su kuriuo pirmoji mano pažintis buvo per filmą „Strange Case of Wilhelm Reich“.

Taip pat teko susidurti su Alexander Lowen bioenerginės analizės kryptimi per Olaf Trapp seminarą, kuriame tąsyk mačiau daug praktikos, bet labai pasigedau sisteminio metodikos paaiškinimo. Apie psichikos ir kūno sąsajas yra rašę ir kiti savo atradimų moksliškai nevalidavę autoriai, tokie kaip Lise Burbeau ar Louise Hay, taip pat įvairūs rusų autoriai.

Aš niekada nebuvau tarp skeptikų, nes poveikį esu ne tik mačiusi savo akimis, bet ir patyrusi savo kailiu, todėl iš šios knygos, parašytos ne vienerius metus praktikuojančios specialistės, tikėjausi sisteminio požiūrio ir konkrečių praktinių patarimų savarankiškam darbui su kūnu – t.y. pirmojo lietuviško kūno psichoterapijos vadovo. Ir šitas lūkestis, matyt, tapo esmine bėda. 

Iš pradžių viskas pasirodė neblogai: psichikos-kūno sąsajos paaiškinimai su keliais pavyzdžiais, geras istorinis ekskursas, trumpas B.E.S.T kūno terapijos pristatymas, apie kurią (skirtingai nuo populiarios PRIMAL, kuri lyg ir nebuvo paminėta) nebuvau girdėjusi. Būtų buvę įdomu pasigilinti, kodėl būtent ji „geriausiai sprenžia kūno sveikatinimo klausimus“, bet deja, deja – šios informacijos teks ieškoti internete, o knyga, matyt, skirta „svarbesniems“ aspektams.

Toliau prasideda pasakojimas, kaip terapeutė dirba – su pavyzdžiais, bet kartu nieko konkretaus. Tai labiau primena savireklaminės brošiūros turinį, šį įspūdį papildomai sustiprinant klientų atsiliepimais knygos gale. Ar čia tik man atrodo, jog tokia informacija tinkama paslaugas pristatančiai interneto svetainei, o ne knygai kietais viršeliais?

O toliau jau vienu grybšniu apie viską, pradedant sąmoningumu, vertybėmis, meile dievui, tėvynei, sau, gyvenimo partneriui ir vaikams; giminės progamomis, regresijomis, maldomis ir Dievo stebuklais, nepamirštant bent tris kartus paminėti „nuolatinių kelionių po šventas vietas“, tačiau pamirštant pakomentuoti, kaip vienoje galvoja sutelpa katalikybė ir reinkarnacija.

Aš nesakau, kad visa tai nesuderinama ar nesvarbu, tačiau kūnas šitame asmeninio požiūrio ir patyrimų sraute visiškai pasimeta. Juolab, jog asmenine gyvenimo istorija autorė yra dalinusis ne viename interviu.

Kai jau pradedi galvoti – „Alio, nusileiskim ant žemės“, įterpiamas skyrius su namų darbais. Kažkas pasirodė išbandyta, kažkas girdėta, kažkas gal juos darys – užskaitykim.

Taigi apibendrinus, nepaisant to, kad knyga yra postmodernistiškai fragmentuota, bet skaitosi sklandžiai. Neatmetu galimybės, kad smalsų ir argumentų prasme ne perdėm kritišką šios temos naujoką ji gali paskatinti per kūną eiti prie savo vidinių, psichikos mechanizmų pažinimo, galbūt kažką – pasižiūrėti ir už savo psichikos ribų, į Dievo pusę.

Bet aš iš šios knygos po savaitės nebeprisminsiu nieko, tik labai vidutinį poskonį nuo turinio, suvynioto į gero dizaino popierėlį. Taigi, jei čia galiotų pardavėjo pažadas „jei netiks, galėsite grąžinti“ – aš tikrai grąžinčiau.