Pradėti reiktų nuo to, kad apie normalius žmones niekas knygų nerašo ir filmų nekuria. Kai sakome „normalūs“, teoriškai įsivaizduojame fiziškai ir psichiškai sveikus, tačiau praktikoje tai reiškia tipinius – tą daugumą, patyrusią vienokią ar kitokią psichologinę pažaidą taip vadinamose disfunkcinėse šeimose (o dažnai – ir visuomenėse).
Taigi išgirtoji Sally Rooney knyga „Normalūs žmonės“ man nepadarė jokio įspūdžio – eilinė amerikietiško skonio (nors veiksmas vyksta Airijoje) istorija apie vaikystės traumas ir jų pasekmes jaunuolių likimams. Nei tos traumos pirmą kartą aprašytos, nei herojų vidiniai pasauliai kažkuo ypatingi – tokią istoriją su skeletais spintoje galėtų papasakoti turbūt kas antras žmogus, įskaitant mane. Tai tiesiog per daug tipiška – būtent todėl nesupratau, kodėl ta knyga taip garbstoma. Bet klausimas liko pakibęs.
Ir būtent jis nulėmė sprendimą pažiūrėti po akimis pasimaišiusį to paties pavadinimo serialą. Šiaip jų vengiu, tačiau čia tebuvo 12 serijų po pusvalandį, taigi nesunkiai sutilpau į pusę vakaro ir gabaliuką ryto. Ir turiu pasakyti, kad jis, skirtingai nei knyga, mane paveikė stipriai.
Visada galvojau, kad knygoje lengviau perteikti vidinio pasaulio subtilybes, tačiau pasižiūrėjusi šį serialą supratau, kad knygoje nebūna tokių iškalbingų pauzių. Skirtumas tarp knygos ir serialo man buvo toks pats, koks tarp teorinio suvokimo ir praktinio patyrimo.
Žiūrint serialą, ne tik nebuvo to erzinančio prasilenkimo jausmo, kuris kartais būna knygų ekranizacijose, bet dargi iš kažkur atsirado pridėtinė vertė, kurios prieš pusmetį skaitydama knygą nė neužčiuopiau.
Neatmetu galimybės, kad knyga padarė tam tikrą įdirbį – kadangi siužetą žinojau, galėjau koncentruotis į tai, kaip jis realizuotas kino kalba. Ir man filmo atmosfera – nuo aktorių iki aplinkos detalių – rezonavo taip, tarsi režisierius būtų žiūrėjęs mano akimis. Taigi filme pamačiau ne tik tai, kad herojai „nieko nedaro – tik dulkinasi ir dejuoja“, bet ir daugybę povandeninių temų, pakėlusių ne vieną klausimą.
Šią istoriją turbūt galima laikyti lakmuso popierėliu, atspindinčiu mūsų pačių pažeistumą. Nes būtent filme man labai išryškėjo herojų pasirinkimas (ne tiek svarbu – sąmoningas ar pasąmoningas) – jausti, o ne priešintis, pasiduoti, o ne kontroliuoti. Tam tikra prasme tai gan nauja psichologinė tendencija, iškylanti kaip antitezė ligšiolinei sėkmingos adaptacijos visuomenėje strategijai, vystomai per nejautrą.
Taigi mano akimis šio filmo stiprybė – kino kalba perteikiamas jautrumas, kuris nėra tas pats, kas neurotiškumas ar psichologinis pažeidžiamumas, keliantis asociacijų su auka ir kančia. Jautrumą suvokiu kaip tyrumą – gebėjimą priimti gryną patyrimą be bandymo jį kontroliuoti, kuris kyla iš dualistinio moralinio vertinimo “gerai-blogai”, “sveika-nesveika”, “normalu-nenormalu”.
Pavadinime yra tarsi įsiūtas klausimas, kas yra normalu, o kas disfunkciška, tačiau atsitraukus nuo dualistinio verinimo ir pripažinus, kad kiekiena pasekmė turi savo priežastį, bet kokia „disfunkcija“ iš esmės yra legitimi – logiška, dėsninga, prasminga. Žmonėms tik atrodo, kad jie vos ne vieninteliai iškrinta iš sveikumo (ir laimingumo) normos, o dauguma aplinkinių ją atitinka. Tačiau taip atrodo tik tol, kol nieko nežinai apie žmogaus vidinį pasaulį – tada supranti, kad dauguma gyvena su skeletais spintose, ir tai yra labiau norma, nei išimtis iš jos.
Taigi serialas „Normalūs žmonės“ man atrodė ne kaip įprastas kaltinimas aplinkiniams ar aplinkybėms dėl aplamdytų/apdaužytų likimų, o mitinė kelionė per asmeninės patirties teritoriją, pasikliaujant ne svetimais žemėlapiais, o intuityviu vedimu.
Ir jį aš žiūrėjau lygiai taip pat, kaip ir „Grande Belezza“, tik tiek, kad pastarasis kalba apie paskutinįjį gyvenimo trečdalį, o „Normalūs žmonės“ apie pirmąjį.
Šis serialas tarsi patvirtina, kad atsivėrimas patyrimui tokiam, koks jis yra, jaunystėje yra nesąmoningas – kylantis iš nepatirties, kuomet nematyti visų galimų prasmių, pasirinkimų ir jų rizikų. Tik vėliau reikalai komplikuojasi: imamos analizuoti nesėkmių ir nuoskaudų priežastys, bandoma elgtis prevenciškai, tobulinti gynybinę sistemą, apsaugančią nuo pralaimėjimų ar nukentėjimo, apsikraunama kompromisais. Kuo didesnę ir sudėtingesnę struktūrą tampaisi su savimi, tuo labiau ji sekina ir siurbia gyvybines jėgas.
Turbūt dėl to kartais atrodo, kad būtent ta meilė, kurioje dar nemokėjai (kaip pagal psichologijos vadovėlį) saugotis, statyti ribų, ginti savo interesų, yra vienintelė iš tiesų tikra, o visi kiti santykiai – tik dirbtinės konstrukcijos, imitacijos, nevykę klonai. Patirtis, perkošta per ribojančių nuostatų sietą, kas yra “sveika”, o kas ne, moko mus vengti skausmo ir trukdo kurti autentišką santykį.
Matyt, ši apmąstymus skatinanti retrospektyva į pirmąjį gyvenimo trečdalį man atėjo pačiu laiku, kuomet iš naujo tyrinėju, ką reiškia jausti, ir kaip tai suvokti. Man rodos, jog be jutimo ir suvokimo neįmanoma susirinkti ir įprasminti tų iš pirmo žvilgsnio eilinių patirties blyksnių, kurie ir yra Didysis Grožis.
Man Didysis grožis – tai nedualumo akimirkos, patiriamos sustojus švytavimui tarp poliariškumų ir jaučiamos tarsi link palaimos vedantis oksimoronas, skaudžiai malonus/maloniai skaudus jausmas dėl laiko tėkmės, pralaimėjimas ir laimėjimas vienu metu.
Taigi turbūt verta pripažinti, kad ir stoka, ir disfukcija yra prielaida gyvenimo menui arba kūrybinei meistrystei. Gausoje – be trūkumo ar susitraukimo – neturėtume galimybės nieko deramai įvertinti, taigi patirtis, prilygstanti kūrybos veiksmui, taptų perteklinė, netektų prasmės. Patirdami mes kuriame Didijį Grožį.
Todėl nei viena patirtis nėra prasmingesnė ar vertingesnė už kitą. Ryšio nelemia fizinis buvimas kartu ar atskirai – jis patiriamas ir per intymumą, ir per vienatvę, o išsipildymas ateina ne tik imant, bet ir atiduodant. Taigi „Normalūs žmonės“ man yra apie drąsą gyventi, nes nėra nei geresnės kūrybos formos, nei terapijos nei pats gyvenimas.
Leave a Reply