Kai tik girdžiu eilinį mitų giovėją, tikrovės interpretavimo alternatyvas automatiškai pasiunčiantį į sąmokslo teorijų šiukšliadėžę, paantrinu, kad „ o, taip, kas be ko – visas progresas vardan gėrio, grožio ir tiesos“. Taigi mane patraukė būtent pavadinimas „Gėris, grožis ir tiesa“, po kuriuo tarpsta internetiniai Viliaus Dranseikos bajeriukai, įgavę spausdintos rinktinės pavidalą.

Bet gal ir nebūčiau prasidėjus su šia knyga, jei ne jos autorius – Vilius Dranseika – filosofas, besidomintis tapatybės klausimais – tik iš diametraliai priešingos asmeninės pozicijos nei aš. Kaip sužinojau iš tv laidos „Stambiu planu“, kur jis juokėsi tandemu su Rožicku (kas man jau savaime yra memas), V.Dranseika anapusybės idėjomis, kaip taisyklė, domisi grynai antropologiniais sumetimais.

O aš tais pačiais sumetimais, bet išimties tvarka, domiuosi filosofais, kurių pasaulėžiūra panaši į it‘šnikų, kuriems vienintelė apčiuopama realybė (su nedidelėm variacijom) yra kodas ir alus po darbo.

Nors, remiantis Olego Šurajevo samizdatu „Knygą gali parašyti bet kas“,  įsikūnyti popierinėj dimensijoj leidyklos pasiūlo anaiptol ne kiekvienam šmaikštučiukui. Nes, jei dėžutę su tokiais lapeliais į leidyklą būtų atnešęs koks moksleivis ar pirmakursis (panašių bajerių sąsiuviniai būdavo pilni visais laikais), vaikelis būtų pasiųstas atgal į internetą. Bet V.Dranseiką su  filosofija pagaląstu žvilgsniu jie patys iš ten išsitraukė.

Taigi iš šių filosofo kasdienybės užrašų piešinukų forma tikėjausi geros dozės ironijos. Kita vertus, tai silpną pagrindą turintis lūkestis, nes pats posmodernus gyyvenimas toks paradoksalus ir absurdiškas, kad bandymas jį ironizuoti on top, yra sunkoka užduotis. Galimai autorius to net nesiekė – greičiausiai tai jam buvo tik eilinis ironijos workoutas.

Kai kurie iš tiesų sukelia šypsnį, tačiau, matyt, dėl aukščiau minėtų priežasčių man jau išsivysčiusi tokia indiferencija, kad imu pati erzintis, kad didesnioji dalis nei stebina, nei juokina.

Gal ir nebūtų gaila tų eurų, jei leidėjai taip nebūtų prašovę su rinktinės koncepcija ir turinio atranka  – nekalbant apie pasikartojimus dėl leidybinių klaidų, autoriaus profilyje mačiau ir juokingesnių. Man rodos, kur kas prasmingiau būtų buvę išleisti ją vyriško delno dydžio metinio sieninio kalendoriaus (su nuplėšiamais lapeliais) formatu.

Nes, remiantis pačiu V.Dranseika, kuris aukščiau minėtoje laidoje pavadino save „epizodiniu veikėju“, kuriam rūpi tai, kas vyksta dabar – ne per daug į priekį, ne per daug atgal – vargu, ar galima tikėtis ilgesnio šio leidinio aktualumo galiojimo termino.

Net jei tai būtų ateinantiems metams dedikuotas kalendorius, pagal dienos aktualijas būtų galima įvertinti nacionalinį progresą gėrio, grožio ir tiesos kryptimi, o sėkmės atveju  – „retropranašystei“ netikėtai sutapus su kontekstu – leidinys įgytų dar ir orakulo statusą.

O dabartinio formato kygelę, įvertinus jos ribotą potencialą stebinti ar linksminti, pravarčiausia būtų laikyti tualete – priebėgoje, kurioje žmonės būna mažiau reiklūs mentalinei stimuliacijai.

Beje, „pakišus“ po kokiu edukaciniu projektu, šiuos leidinius būtų galima išsiųsti tiems 10% ar mažiau LR gyventojų, kurie vis dar naudojasi lauko tualetais. Kol jų pilna apimtimi dar nepasiekė civilizacijos generuojamas grožis, gėris ir tiesa, galima tikėtis, kad jų sąmonė mažiau užteršta kasdienybės absurdais.