Nors rašymo reikalai man nesvetimi, apie romano „Kiltų nuoma“ autorę  Aldoną Tüür, ne vienerius metus vedančią kūrybinio rašymo kursus ir  publikavusią daug straipsnių psichologinėmis temomis, nebuvau girdėjusi.

„Kiltų nuomą“ į knygų, kuriomis verta pasidomėti, sąrašą buvau įtraukusi dar pernai metų pradžioj, bet galimai ji ten būtų ir likusi, jei ne keli priminimai.

Knyga man skaitėsi gerai – kiltų nuomos punktas, kaip herojų traukos centras, pridėjo specifinio kolorito, tačiau skirtingų pasakotojų minčių linijos man kartais galvoje susplakdavo. Vis dėlto, kadangi man pakanka smalsumo paprastų žmonių kasdienybei – o ji čia aprašyta pakankamai įtraukiančiai – nuobodu nebuvo.

Greitmaisčio prieskonis, primenantis degalinėj suvalgytą dešrainį, atsirado tik pačioje pabaigoje, autorei į pasakojimą įvedus paskutinį herojų – pagrindinei herojei lietuvei simpatizuojantį vaikiną, likusį Lietuvoje. Suprantu, kad jis buvo reikalingas kompoziciškai, tačiau jo tipažas ir gyvenamasis kontekstas pasirodė labai tipiškas, todėl nekeliantis susidomėjimo, netgi nuviliantis.

Apskritai, vienu momentu pagalvojau, kad ši knyga nėra nė kiek prastesnė, nei, pavyzdžiui Rooney „Gražus pasauli, kurgi tu“, apie kurią kritiškai atsiliepti tiesiog patingėjau. Nors ir nesuprantu, kuo pagrįstas Rooney populiarumo fenomenas: gal ji ir reprezentuoja šių laikų socializavimosi madas – geisti dėmesio visiškai eilinėms gyvenimo istorijoms, tačiau man tai atrodo niekur kitur, nei į užmiršimą, nevedanti strategija. “Kiltų nuomą” bus galima prisiminti vien dėl kiltų – žinoma, šiek tiek ironizuoju.

Nes pabaigus šią knygą, norėjosi klausti – tai kame „moralas“? Žinoma, nesitikiu juodu ant balto iškloto manifesto, tačiau visada ieškau žinutės.

Šiuo atveju atseku tą nematomą pasaitėlį, kuriuo mūsiškiai (bent jau senesnių kartų) yra pririšti prie protėvių žemės. Tačiau neaišku, ar autorė jį romantizuoja, ar žiūri ironiškai, ar palieka niekaip neinterpretuotą. Herojų pasisakymuose galima išgirsti apie galimybių neišnaudojimą, apsiribojimą ambicijų prasme, siaurą, nepritekliaus ir nesaugumo suformuotą akiratį.

Tačiau lygiagrečiai tarsi uola iš vandens išnyra rytų europiečių nediplomatiškumas, sociokultūrinių ribų nepaisymas pokalbiuose – jie tarsi atmeta laiką struktūruojančius ritualus kaip paviršutinio bendravimo atributą. Juk rytų europiečiams būdingas toks tiesmukiškas ėjimas prie reikalo, noras pasikapstyti dūšioje.

Beje, kalbant apie kultūrinius skirtumus bei pastebėjus, kad šį romaną Rašytojų sąjungos leidykla reklamuoja kartus su V.Vilimaitės-Lefebvre-Delatrre „Kvėpuoti kitais“, verta atkreipti dėmesį, kad pastarajame į užsieniečius buvo žiūrimą rytų europietės akimis, o čia lyg ir atvirkščiai.

Šio romano herojai škotai – privelegijuoti ir turbūt nereikia stebėtis, kad senosios nacijos, nesusidūrusios su intelektinio ir kultūrinio elito naikinimu, turi tam tikrą protekcionistinę nuostatą. Tolerancijos imitavimas – kutlūrinė norma, iš po kurios, kaip varputis iš po šaligatvio plytelių, kyšo instinktas skirtingai reaguoti į savus ir svetimus.

Greta jo – ir amžinasis kompleksas, kurį atvykėlis jaučia prieš vietinius. Apskritai šios aktualijos primena mano jaunytės laikus, kai atsivėrus sienoms ir išpopuliarėjus pigioms kelionėms lėktuvu, dalis jaunų moterų priėmė tikėjimą „niekada netekėsiu už lietuvio“, tarsi tai būtų garantuotas bilietas į gyvenimą be prigimtinio komplekso. Kitos tuo tarpu liko savoje barikadų pusėje, pasikliaudamos tradicine „svetimas-savas“ dichotomija ir tikėdamosi, kad kultūrinis homogeniškumas apsaugos nuo santykių įtampų.

„Kiltų nuomonės“ herojė tarsi turi galimybę stebėti herojes, atstovaujančias du vyresnius amžiaus tarpsnius, tačiau jos vietinės ir per daug privilegijuotos, kad galėtų būti traktuojamos kaip jos pačios perspektyva, taigi herojė grįžta namolio, vienu metu ir paneigdama mitą, kad rytų eurpietės desperatiškai ieško galimybių įleisti šaknis labiau prasigyvenusiose visuomenėse, o kartu ir patvirtindama mitą – kad rytų europiečiai per daug kompleksuoti, kad išsikovotų jose sau deramą vietą.

Čia gal jau pridėsiu nuo savęs, žiūrėdama plačiau nei į šį romaną: daugybėje interviu, kuriuos duoda į užjūrius nutekėjusios moterys, kad ir kaip maskuojamas, bet vis tiek juntamas tas iš tėvynės, sukaustytos nacionalinės traumos, išsilaisvinusių moterų kompleksas, pasireiškiantis arba adaptaciniais sunkumais ir kultūrine kritika, arba pinigais paremtu kultūriniu oportunizmu.  Bet gal tas kultūrinis kodas – pasaitėlis, kurio visai nereikia nusitraukti?