„Džiaugsmyną“ pagriebiau iš „Vilnius skaito“ lentynos vidurvasarį, kur teperskaičiau du esė: pirmasis užkabino dėl ryšio su giminės vieta, jos gamta ir vyru, atstojančiu ir tėvą, ir motiną. Rezonuojantys jausmai, bet – kaip sako pati autorė, sunkiai įžodinami to patyrimo nedevalvuojant.

Esė, uždavintas tuo pačiu pavadinimu kaip visa rinktinė ir tarsi turintis ją reprezentuoti, pirmuoju kartu nuvylė – kažkaip mamiški „rūpestėliai“, per speigą čiužinėjant ant kalno su vaiku man pasirodė aktualūs tiek pat, kiek pamąstymai, kaip gerai tokiu oru pūkinė striukė su kapišonu.

Tačiau jau įsitikinau, kad miesto skaitykloje, kurioje nuolat kažkas vyksta, man sunku pilnai pasinerti į subtilesnius tekstus, todėl dar sykį prie „Džiaugsmyno“ grįžau tinkamesniu metu – ties metų sandūra. Pirma citata, kurią jame pasižymėjau: „Kai kurie tekstai, papuolę mums laiku, mumyse nuveikia didelius darbus.“

Taigi užbėgdama už akių pasakysiu, kad Lauros Sintijos  (net nesinori rašyti pavardės, nes įsiskaitydama ėmiau jausti vis didesnį artumą autorei) tekstai man iš tiesų tapo atradimu. Suprantu, kad autobiografiškumą, intymų dienoraštiškumą vertinu labiau nei išgalvotas istorijas, nes tai – ir  liudijimas, ir susitikimas.

Dvasingumo reikalai šiais laikais yra kur kas intymesni nei lovos – gal apskritai – kuo toliau, tuo nejaukiau tampa kalbėti apie tradicinius savo pasaulėžiūros kampus? Perdėm didelė tikimybė eilinį kartą susidurti niekinančiu išsilavinusių, mokslu tikinčių laisvamanių požiūriu.

„Kaip kalbėti apie dvasinę Marijos tikrovę ciniškam dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui? Viskuo persisotinusiam, viską „žinančiam“, per daug į save patį susikoncentravusiam padarui? Susidūrus su tokiu man kyla pagunda gūžtis ir trauktis“,  – pačiame pirmajame esė rašo Laura Sintija.

Bet aš džiaugiuosi, kad „Džiaugsmynu“ buvo pasidalinta – nors katalikiška paradigma man iki šiol netapo artima, man rodos, kad dvasiniai pojūčiai peržengia konfesijų ribas. Pavyzdžiui, gebėjimas džiaugtis buvimu kasdienybėje –  ne tik su dėkingumu ne tik už malones, bet ir visaapimančios Dievo valios priėmimu.

Nors karts nuo karto pajusdavau dreskiantį dualizmo kabliuką, pvz. skaitydama apie melancholijos nepriimtinumą ar kovą prieš blogį/už gėrį savyje, o taip pat matydama tokį Marijos susvarbinimą (kurį kvestionuoja ir patys katalikai), bet kaskart jį išsitraukdavau, palikdama autorės pažiūras ramybėje – toje pačioje katalikiškoje paradigmoje.

Man kur kas svarbiau sinchroniškumas, kurį patyriau skaitydama – pvz. gulėdama lovoje mintijau, kad, nors ir pirmadienis, man nesvarbu kažką nuveikti – gera tiesiog būti; o paėmusi į rankas knygą – susidūriau su pirmu „Kol šabo dvasioje sėdėjau ant verandos laiptų“ sakiniu: „Labiausiai man patinka būti“. Nekalbant apie tai, kad seniau mano išsireiškimų apyvartoje teiginys „man šiandien šabas“ buvo įprastas.

Nepaisant to, jog buvau pasirinkta išpildyti visiškai priešingą gyvenimo scenarijų nei knygos autorės, jos į šią knygą surinktų pojūčių vėrinėlis man tinka kaip savas. Atpažįstu savyje net mokytoją, kuriai įsijaukinimas svetimoje erdvėje beveik neįmanoma misija – spėju dėl to, kad vidiniai namai dar neatrasti ir neįrengti – tada išorė išties veikia gniuždančiai. Skaitydama apie daugybę kasdieninių autorės rūpesčių ir laisvų minučių trūkumą, eilinį kartą susimąsčiau ir viduje padėkojau už savąsias privilegijas – šiandien mano džiaugsmynas – lova, kurioje galiu sėdėti apsikrovus knygomis bei užrašinėmis ir, niekieno negainiojama, kontempliuoti.

Tačiau nepaisant visiškai skirtingų gyvenimo starto pozicijų ir pačios kelionės, galiausiai su autore tarsi būtume vis tiek susilygiavę. Galbūt apie tai ir yra dvasingumas – tam tikrus dalykus patyrusieji atsiduria toj pačioj bangoj ir dažniausiai nesunkiai vienas kitą atpažįsta.

Taigi nors šeimyninis gyvenimas man nepažįstamas taip, kaip Laurai Sintijai, nusimetus visus pasaulietiškuosius atributus, tampame labai panašūs. Nors kartu reprezentuojame unikalų patirties „kampą“, dėl kurio Vienio dėlionėje esame nepakeičiami.

Tam tikra prasme jaučiuosi per „Džiaugsmyną“ prasibėgusi – neskaičiau jo šiuolaikinės knygų rijikės tempu, bet vis tiek vienu prisėdimu daugiau nei po vieną esė. Todėl dabar, kai esu apdovanota savo „kaimuku“, kuris neabejotinai nukonkuruos lovą, „Džiaugsmynas“ būtinai atsiras ant mano palangės ir kartu su Laura Sintija iš naujo eisime metų ratą – ne nuo knygos pradžios, o pagal mėnesius, metų laikus.

Nepaisant to, jog mano „kaimukas“ niekaip nėra susijęs su giminės žeme ir esame greičiau pertrūkis tos vietos istorijoje, nujaučiu, kad ten galėtų gimti ir mano asmeninis džiaugsmynas.