Žinoma, Erika Umbrasaitė man buvo girdėta dėl knygos „Vienos  krūties istorija“. Žinau, kad tų knygų buvo ir daugiau, tiesa, nei vienos iki šiol neskaičiau. Paskutinioji – „Hedonistės užrašai“ – mano akis prikaustė visai kitu tikslu apsilankius knygyne – ir dėl pavadinimo, ir dėl viršelio dizaino.

Ir turiu pasakyti, kad jau seniai neturėjau tokio malonumo atsiversdama knygą: ir formatas, ir apdairus įrištos dalies atitraukimas nuo krašto, ir su šampanu besiasocijuojančios spalvos, ir dizaino elementai, ir šriftai, ir Georges Dambier (1925-2011) nuotraukos. Tiesiog tobula! Didelis ir svarus pagyrimas knygos dizainerei – Jurgai Želvytei.

Taigi apžavėta formos, ėmiau skaityti su užsidegimu – kaip pasiskė autorei, kad G.Dambier sūnus leido jai naudoti šias nuotraukas! Tačiau su kiekvienu puslapiu polėkis menko.

Ko mažiausiai tikėjausi, tai sąsajos tarp hedonizmo ir koronos – nepaisant to, kad tekstai gimė pandemijos metu. Suprantama, kad hedonizmą galima sieti su puota maro metu – kitaip tariant dekadansu, tačiau šioje knygoje ne tik nė iš tolo nekvepėjo rafinuotumu ar ekscentriškumu – apskritai pasigedau juslingumo ir malonumų išaukštinimo.

Priešingai – į akis lindo imperatyvai, netgi su lengvu moralizavimo prieskoniu, inkštimas dėl koronos maišėsi su optimistinėmis afirmacijomis. Daug kartų paminėtas žodis „magija“ tekstui magijos, deja, nepridėjo. Pagalvojau, kad net apie „Magijos“ sūrelius, kuriais mėgavausi pandeminės izoliacijos metu, parašyčiau hedonistiškiau.

Apskritai pandeminė izoliacija man asmeniškai pasirodė puikiausiai suderinama su hedonistiniais įpročiais, nes nukrito beveik visi „reikia“ –  socialinis spaudimas kažkur eiti, kažką daryti, kažkaip atrodyti. Taigi „žiurkės koronitos“ paminėjimai man labiau priminė daug socialinių pareigų ir buitinių rūpesčių turinčios moteriškės iš Ispanijos provincijos pueblo rypavimą, o ne hedonistišką pasimėgavimą tuo, kad iš to, kas prieinama, pavyksta išspausti maksimalų malonumą.

Be to, man rodos, kad tas, kam smegenis spaudžia tiksintis laikas, yra labai toli nuo hedonizmo. O vienas iš geriausių hedonizmo lakmuso popierėlių yra pirmadienis – ar savaitės pradžioje stoji į rikiuotę ir užsiimi saviįtaiga, kad pasiruoštum gyvenimo sunkumams, ar įplauki į savaitę visiškai neįpareigojančiu ritmu – gi ne veltui visokios galerijos pirmadieniais nedirba, o tipiniai hedonistai aktyvesnių veiksmų be pietų apskritai nepradeda. Pirmadienis nuo žemo starto prasideda tik žiurkių lenktynėse. Taigi E.Ubrasaitės hedonizmu nelabai patikėjau.

Kitas momentas, keista, kad autorė šiuose užrašuose nepasinaudojo moteriškos giminės įvardžių mada ir į mielajį skaitytoją kreipėsi vyriška gimine. Po kiekvieno teksto, kuris neturėjo taško kaip pabaigos ženklo, buvo palikta vietos skaitytojų užrašams, tačiau, kadangi mano mintys, nepaisant pastangų, į tekstą beveik nepanirdavo, o nuo jo bėgdavo, būtų pravertęs paskatinimas – pvz. klausimo pavidalu.

Tik pabaigus skaityti knygą,  man pačiai kilo klausimas, kaip tikra hedonistė vis dėlto žiūrėtų į pandeminius aprobojimus, pridengtus visuomenės interesu, tačiau vis tiek paremtus grynai diktatoriškais valstybininkų polinkiais? Boris Johnson, nesiskaitęs su savo pačios vyriausybės priimtais apribojimais, man šia prasme atrodo didesnis hedonistas, nei autorė, vos drįsusi slapta susitikti su kita pora. Gal dar ir kaukę pasivaikščiojimų lauke metu dėvėjo, kaip paliepta?

Žodžiu, nuo tokio hedonizmo man purslai trykšta – tik ne šampano😊 Galvojau, kaip pervadinčiau šią knygą… Gal labiau tiktų Provincialės užrašai? Bet faktas, kad viskas čia iš pavydo! Pati būčiau norėjusi išleisti tokio gražumo knygą, kaip ji besivadintų – ar provincialės, ar snobės, ar prokrastinuotojos ar priekvankos užrašai.

Taigi te nepyksta Erika, jeigu skaitys – tai tiesiog pavyduolės išpažintis. Mano hedonizmo matas perdėm specifiškas, kad pasitenkinčiau tokiais tekstais. Ir jei atvirai – ką norėčiau padaryti, tai išardyti šią knygelę, pasilikdama viršelį, iškarpydama nuotraukas ir panaudodama visa tai naujai įrištai užrašinei.