Artimiausius metus esu pasiruošusi gyventi su K.O. Knausgårdu: nuo rudens pradėjau skaityti po vieną jo knygą į sezoną. Ir turint galvoje jo serijos „Mano kova“ romanų pobūdį ir apimtį – į jį neįkristi neįmanoma.

Dar tuomet, kai rašiau apie lietuviškąjį L.S.Černiauskaitės „Džiaugsmyną“ pasisakiau, kad mane grožinė literatūra domina tuo daugiau, kuo mažiau joje fikcijos. Šią preferenciją ir K.O. Knausgårdas pats įvardina antrajame „Mano kova“ serijos romane „Mylintis žmogus“: „(…) vien mintis apie fikciją, apie išgalvotą veikėją ir išgalvotą siužetą mane pykino, sukėlė fizinę reakciją. Išgalvoti dalykai beverčiai, dokumentinis stilius bevertis. Viena, kas man atrodė vertinga, kas vis dar teikė prasmės, buvo dienoraščiai ir esė, ta literatūros dalis, kurios esmė nebuvo pasakojimas, kuri neturėjo siužeto, tik balsą, asmenybės balsą, gyvenimą, veidą, žvilgsnį, kurį gali sutikti. Kas yra meno kūrinys, jei ne kito žmogaus žvilgsnis? Ne žvilgsnis virš mūsų galvų, ne po kojomis, o tiesiai mums į akis“.

Būtent dėl to Knausgårdas man yra neprilygstamas atradimas, kurio pažinimas negali baigtis ties viena knyga. Nors jo gyvenimas, apart rašytojo profesijos, nėra kažkuo išskirtinis, tačiau dėl pavydėtino detalumo atkuriant kasdienybę, flashbackinės (net nenoriniu ieškoti tinkamo lietuviško žodžio) kompozicijos ir kažko, specifiškai knausgardiško, kam dar nerandu apibūdinimo, nuo jo sunku atsitraukti.

Galbūt tai dėl vyriškos introspekcijos, stebint save kasdienybėje ir buityje, retumo ar net išskirtinumo. Galbūt dėl savirefleksijos, peraugančios į filosofavimą ir kultūros kritiką. Turbūt abu šie aspektai šią asmeninę istoriją daro prasminga ir bent jau man sukelia didžiulį rezonansą.

Iš tiesų iš skandinavo nesitikėjau įžvalgos, kuri man pačiai kilo senokai, per kavinės langą stebint vyrus su vežimėliais ir popieriniais kavos puodeliais rankose: negi jų netraukia po darbo savaitės bėgti ar minti į mišką, žaisti paintball‘ą ar užsiimti kita hormonus sujudinančia veikla vietoj šito slankiojimo? Aš suprantu, kad susilaukus vaiko, vyrams testosterono lygis krenta, bet visgi…

Ir kaip paradoksalu, kad šita lyčių vaidmenų suvienodinimo mada atėjo ne iš kur kitur, o iš regiono, kurio vyrų kauluose ir kraujyje – vikingų genai? Vis dėlto netikėta, kad vyras, gyvenantis šalyje, kurioje, kaip jis pats sako „kitokios nuomonės nei dominuojanti viešumoje apskritai nėra“, drįsta abejoti šia lygiava: „Galimas daiktas, kad vyrai, pusę metų liekantys namie ir prižiūrintys savo kūdikius, patiria didesnę gyvenimo pilnatvę. Taip pat gali būti, kad moterys išties geidžia tokių vyrų – plonomis rankomis, plačiais klubais, skustomis galvomis ir juodais dizainerių akiniais, – mielai diskutuojančių apie nešynių privalumus ir trūkumus, palyginti su vaikjuoste (…) Bet jei ne, tai nieko nereiškia, nes svarbiausia lieka lygybė ir teisingumas, iškeliami aukščiau už visa kita, iš ko susideda gyvenimas ir tarpusavio santykiai. (…) Socialinė klasė ir kultūra, kuriai priklausome, nulėmė, kad mes abu prisiėmėme vaidmenį, seniau vaidintą moters. Buvau pririštas prie jo kaip Odisėjas prie burės stiebo: išsilaisvinti galiu, bet tada prarasiu viską, ką turiu. Taip ir susiklostė, kad vaikščiojau Stokholmo gatvėmis modernus ir moteriškas, su sieloje tūnančiu niršiu devyniolikto amžiaus vyru“.

Minėdamas savo draugo knygą apie bokso kultūrą, autorius formuluoja kritišką poziciją feminizuotos kultūros atžvilgiu: „Ten vyravo vertybės, kurias gerovės valstybės visuomenė nurašė, – vyriškumas, garvė, brutali fizinė jėga ir skausmas ten tebebuvo tradiciškai vertinami (….) jų (boksininkų) kultūra yra svarbi, adekvati, kur kas svarbesnė ir adekvatesnė nei feministinė, akademinė, vidurinės klasės kultūra“. Ir kai kas galėtų toliau tvirtinti, kad tokios vyriškumo salos yra atgyvenusi marginalų priebėga, jei ne karas civilizuotoje šalyje, kuris staiga pareikalavo visų tų vyriškų savybių, kurias vakaruose visuomenės taip tikslingai supresavo (ir tai nereiškia, kad jų negali – tačiau tikrai neprivalo – kultivuoti moterys). Taip, karas sunkus ir žiaurus, tačiau stebint karius fronte, grėsmės akivaizdoje suvienytus laukinio vyriškumo ir humoro, atrodo, kad tame jie mato daugiau prasmės ir netgti savotiško malonumo, nei rutininiame darbe švariame ofise ir savaitgalinio šliaužiojimo su latės puodeliais – bet, žinoma, jie to pasiilgo ar pasiilgs, o taip pat susidurs su potrauminiu streso sutrikimu.

Taigi turbūt nieko keisto, kad Knausgårdo knyga, kuri yra apie feminizuotą vyro pusę, skatina labiau vertinti ir nesupresuotą jo animus pusę. Todėl, kalbant apie varginančią vaikų auginimo rutiną, kurioje trūksta ir poilsio, ir kokybiškos stimuliacijos, kuri slegia ir daugelį moterų, vis dėlto labiau empatizuoju vyrams, kuriuos pasipriešinimas savo prigimčiai (o jos skirtingumą nuo moteriškos atsisako pripažinti tik nupušę kultūralistai), elementariai turėtų taškyti į gabalus. Bet tikiu, kad šią problemą „padeda“ spręsti antidepresantai.

Kita išeitis – akoholis ir paskui dažniausiai sekantis probleminis jo vartojimas. „(…) kasdienybėje negalėjau patirti pasaulio, visada troškau iš jos pabėgti ir tą troškimą jaučiau nuolatos (…) ryški alkoholio liepsna viduje degė taip smarkiai, kad nebeįžiūrėjau aplinkos, tarsi viskas aplink būtų mano siela, taip visada pasijusdavau be saiko prisigėręs“,-  rašo Knausgårdas. Panašią būseną jam ir daugeliui kitų žmonių gali sukelti nebent įsimylėjimas: „(…) viskas aplink atrodė prasminga, viskas prisodrinta reikšmės, tarsi pasaulį būtų apšvietusi visiškai nauja šviesa“.

Taigi nieko stebėtino, jog tokie analitikai kaip Jungas alkoholizmą siejo su transdendentinės funkcijos sutrikimu: jis manė, kad tai klaidinga dvasinės patirties projekcija į sąmonės būseną keičiantį alkoholį.

Ir tą patvirtina Knausgardo samprotavimas, kad šiais laikais apie gyvenimo beprasmybę mąsto bei egzistencinus klausimus kelia tik paaugliai: „būtent dėl to šie įgijo vaikiškumo ir nebrandos atspalvį, todėl suaugusiam žmogui apie tai svarstyti, neprarandant orumo, tapo dar sunkiau“.

Galima numatyti, kad  viduje kylantis didžiulis ne tik socialinio diskomforto, bet ir skilimo, „sielos erozijos“ jausmas yra nemaža dalimi įtakojamas švedams būdingo išskirtinio socialinio konformizmo, kuriame nėra vietos nei autentiškumui, nei kultūriškai nepatogiai, juolab – dvasinei, tiesai.

Tam tikra ši asmeninė istorija siganlizuoja apie socialinę distopiją – net ir išoriškai sutvarkius visuomenę, vidinis spaudimas nemąžta, tik destruktyvusis vektorius, kuris kartu yra pasaulį balansuojantis pradas, atsisuka vidun – „Nesiekti laimės yra labiausiai provokuojantis dalykas, ko tik žmogus gali imtis“. Tą atspindi ir referencija į rašytojo Knuto Haugės biografiją: „Ir mes kalbame apie žmogų, kuris iš tiesų nieko neveikė, nieko nepatyrė, tik skaitė, rašė ir kovojo su savimi sumautame nedideliame ūkelyje prie sumauto nedidelio fjordo, sumautoje mažoje šalyje pasaulio pakrašytje.

Egzistencines frustracijas Knausgårdas aiškiai sieja su amžiaus tarpsniais, kurias lengva sutapatinti su ketvirčio ir vidurio ažmiaus krizėmis. Dar knygoje „Mirtis šeimoje“ jis rašė: „Kai man sudėjo dvidešimt ketveri, staiga suvokiau, koks iš tiesų mano gyvenimas, kad taip, kaip yra dabar, ko gero jau bus visada.“ „Įsimylėjusiame žmoguje“ jis tęsia: „Sulaukus keturiasdešimties, pirmąkart gyvenimas, visada atrodęs laikinas, tapdavo pačiu gyvenimu, šis suvokimas sunaikindavo visas svajones ir įsivaizdavimą, kad tikrasis gyvenimas, toks, koks tau skirtas, taip pat ir visi didieji tavo laimėjimai dar laukia ateityje. Kai tau sukanka keturiasdešimt, supranti, kad gyvenime visa – visi menki, kasdieniai susiformavę dalykai – jau yra pasiekta ir kad taip bus visada, jei nieko nesiimsi. Jei nesurizikuosi dar kartą“.

Pastaroji įžvalga liudija, kad amžiaus vidurys – puiki proga kvestionuoti ir savo įpročius, ir įsitikinimus bei galimybė pakeisti strategiją, tarsi nugyvenant antrą gyvenimą. Nebe socialinio prisitaikymo ir savidestrukcijos ar nusijautrinimo psichoaktyviomis medžiagomis, o iš tiesų patiriant pasaulį jo paradoksaliame susietume, ir kartu atrandant savo autentišką vietą šioje matricoje. „Mes turime prieigą ne tik prie savo pačių gyvenimų, bet ir prie beveik visų kitų gyvenimų mūsų kultūriname rate, turime prieigą ne tik prie savo pačių prisiminimų, bet ir prie visos sumautos kultūros prisiminimų, nes aš esu tu, o tu esi visi kiti, mes kilę iš to paties ir judame ta pačia linkme (…)“, – rašo Knausgardas.

Ir dažniausiai prie tokį įžvalgų prieiname ne konstruktyviu ir konsoliduojančiu, o būtent destruktyviu keliu: „Net jei atsisėstum mažulyčiame kambaryje mažulyčiame mieste tūkstančius kilometrų nuo pasaulio centro, kur nesutiktum nė vieno žmogaus, jų pragaras būtų tavo pragaras, jų dangus – tavo dangus, tereikia susprogdinti tą balioną, kurį vadiname pasauliu, ir leisti viskam, kas jį sudaro, pažirti į pašalius“.