Savo pažintį su Rachel Cusk kūryba pradėjusi nuo „Kontūrų“, tikrai nesitikėjau tokio įspūdžio, kokį padarė „Atsarginis pasaulis“. Pabaigusi jį, jaučiau tam tikrą susijaudinimą, kuris būna, kai kūrinys aktyvuoja tiek aspektų, jog sunku tą jo aktualumą sutraukti iki kelių sakinių. Bet bandysiu išvynioti kažkaip paeiliui.

Sutapimas, jog dar prieš skaitant knygą, uždaviau sau klausimą, kaip matau dabartinį pasaulį ir kokio pasaulio norėčiau. Atrodo, kad tai mokyklinio rašinėlio teverta tema, tačiau kartas nuo karto grįžtu prie klausimo, kuris pasaulis iš tiesų pirminis, ir kuris atsarginis.

Romano pavadinimas „Second place“ lietuviškai išverstas kaip „Atsarginis pasaulis“, o tekste vadinamas antraisiais namais. Kai herojai – rezidencijos steigėjai vyras ir žmona – argumentuoja, kaip skirtingai jie abu traktuoją tą vietą, man artimesnis vyriškas, nors ir neišplėtotas alternatyvaus pasaulio požiūris. Man nemateriali tikrovė yra pirminė, kaip kūrybos ištakos, ir būtent iš jos materialaus pasaulio projekcija – kuri tokiu atveju yra antrieji namai. Ir tik dėl sąmonės iškreiptumo užsimirštame ir imame materialų pasaulį traktuoti kaip pirminį. Tuo tarpu romano herojė M., atrodo veikianti tik materialioj plotmėj, ir second place supranta kaip prieglaudą moteriai nuo pranašumo jėgos, kuri veikia sociolkultūriniame pasaulio sluoksnyje.

Pavadinimo interpretacijai neabejotinai padėtų pasidomėjimas šios knygos herojės prototipo – Mabel Dodge Luhan – biografija ir pažiūromis, juolab, kad ji yra parašiusi memuarus. Taigi, stipriai užbėgdama už akių, pasakysiu, kad tas pasidomėjimas mane gerokai atvėsino R.Cusk indėlio į šį kūrinį atžvilgiu – ji neabejotinai turi rašymo talentą, tačiau abejočiau, ar būtų turėjusi tokio lygmens įžvalgų kaip M.D.Luhan.

Savo interviu 15 min. R.Cusk itin skurdžiai atsiliepė apie savo romaną idėjine prasme – tarsi norėjusi parodyti vidurinio amžiaus moterį su jai kylančiais iššūkiais, kurie, žinoma, susiveda į lyčių nelygybę. Po velnių – kiek galima? Palyginus su M.D.Luhan (1879-1962) ir jos aplinkos moterimis, šiandien mes esame visiškos puritonės, nepaisant to, kad mūsų gyvenamąjį laikotarpį skiria šimtmetis sociokultūrinio moterų išsilaisvinimo.

Taigi kalbėti apie feminizmą „Atsarginio pasaulio“ kontekste iš viso neverta, nes jos tema – žmogaus individuacija kūrybinės raiškos kryptimi, kuriai lytis neturi kritinės įtakos – ir moterys, ir vyrai, kurie turėjo stiprų kūrybinį stimulą, kūrė ignoruodami ne tik visuomenės nuomonę (pasipriešinimas kuriai galėjo veikti ir kaip kūrybinės stimuliacijos šaltinis), bet ir materialaus išgyvenimo faktorius.

Tačiau nereiškia, kad tokie apdovanoti kūrėjai nesusiduria su kūrybiniais blokais, kurie stipriai kerta per išsipildymo jausmą – tai viena pagrindinių romano temų. Pagrindinė herojė – bent jau romano veiksmo metu – yra užsispaudusi kūrėja, kuri yra kažką parašiusi, tačiau dabar ieškanti stimuliacijos per kitus kūrėjus, kuriuos ir kviečia į savo su vyru įkurtą rezidenciją.

Tapytojo L. (kurio prototipas yra provokatyvus rašytojas D.H.Lawrence) viliojimo į pelkę istorija aiškiai nužymėta teosofinėmis koncepcijomis, kurias išpažino M.D.Luhan, bet nesu tikra, ar perprato R.Cusk, prioritetą tarsi atidavusi feministinėms. Kuo daugiau gilinuosi, tuo panašiau, kad R.Cusk iš tiesų nesuvaldė pasąmoningų turinių, kylančių ne tik iš asmeninės, bet ir kolektyvinės pasąmonės, ir būtent todėl ši knyga tapo tokia turininga.

Būtų išties idomu paskaityti originalius memuarus, nes R.Cusk herojė M. yra įdomi savo psichologine eklektika: ji vis įkrenta į įvairias temas, tarsi sukračius kaleidoskopą. Iš vienos pusės žiūrint, nuo pačios romano pradžios kalbama apie kažkokius šeimyninius sunkumus, kurie tebūtų jos vaikystės traumų, su kuriomis susiduria didžioji dalis žmonių, pasekmės – jei tai nebūtų pakylėta iki tiesiog demoniško lygmens (tą liudija ir netikėta istorijos įžanga).

Iki ten pat pakyla ir iš pradžių netiesioginė pažintis su L. , per kurį herojė ne sąmoniningai siekia sukrečiančios transformacijos, kurioje neišvengiama su(si)naikinimo fazė, o yra tiesiog velkama link jos. Tai, kaip jį  atpažįsta L. primena dvyniškos liepsnos (angl. twin flame) koncepciją, siekiančią dar Platono laikus. Egzistuoja įsitikinimas, kad tokio tipo santykiams neįmanoma atsispirti, jie būna ypatingai intenstyvūs, pasitarnauja grynai transformacijai ir dažniausiai neturi nieko bendro su ilgo ir laimingo gyvenimo pabaiga.

Herojės atveju besipriešinantis traukos objektas L., panašu, atliekantis ir jos irracionalaus, chtoniškojo šešėlio funkciją, kerta tiesiai į jos kontrolės poreikio šerdį, ypač šeimininko-svečio santykių plotmėje, taip pat keldamas vidinį konfliktą tarp pragmatiškumo ir kūrybinio sielos šauksmo – pasiduoti, mirti ir atgimti.

Natūralu, kad heroję tai varo iš proto ir skatina kartoti vaikystėje patirtą atstūmimo traumą ir iš jos kylantį  latentinį norą susinaikinti/būti sunaikintai. Iš esmės ego paaukojimo reikalauja maištaujanti siela, kuri vienintelė yra susisiekimo su kūrybos šaltiniu kanalas. Ego kontrolė trukdo kūrybinės energijos strautui ir pasireiškia kaip kūrybinis blokas.

Tačiau šioje vietoje ji, nesuvokdama, kad libido ir kūrybinė energija kyla iš to paties šaltinio bei atsidūrusi tarp svajonių kūjo ir realybės priekalo, atsitraukia. Potraukio objektas jos neįkaitina iki maksimumo, ji nesprogsta, o lieka savame ego krante, išsaugodama racionalumo lukštą. Kitaip istorija išties nusileistų į nekontroliuojamą, t.y. demonišką sferą –  ir abejočiau, ar pati R.Cusk yra suvaikščiojus ten, kur Jungas Raudonoje knygoje, kad galėtų ten pasiųsti savo heroję.

M. traukos objektas, iš pradžių jos paprasčiausiai šalinęsis ir kritikavęs, ima tiesiog iš jos tyčiotis, su drauge tapydamas dominuojančią moterį pašiepiančią freską. Tuo tarpu jos irracionalios traukos neapsikentęs vyras, iki tol tarnavęs kaip jos užgaidų pildytojas, pasitraukia nuo žaidimo lentos.

Ir šioje vietoje kaip yla iš maišto išlenda jungistinė formulė – prabudusio moters animus (vyriškosios dalies) integravimo kaina, jei vyras tuo tarpu nėra integravęs animos (moteriškosios dalies) ir nesutinka veikti kaip pasyvusis polius, paprastai yra potraukio iš vyriškosios pusės praradimas. Tokia yra feministinio sandorio kaina: moteris gali susilyginti su vyru, tapdama jam konkurentu, tačiau nemaža tikimybė, kad taip pasitobulinusi ir likusi su hipertrofuotu animus, ji liks be partnerio arba turės tenkintis pasikeitimu rolėmis su partneriu, kurio hipertrofuota anima.

Štai ir tarsi klasikinis likimo prie suskilusios geldos finalas, kuris šioje istorijoje dar nereiškia faktinio finišo. Vyras grįžta, o traukos objektas tampa našta dėl insulto ir paralyžiaus, kurie, jam tapus priklausomu nuo aplinkinių malonės, anaiptol nesulenkia jo vidinio stuburo – priešingai atveria tarsi naują regą subtilesniems reiškiniams. Rezutate tikrąja materialios naudos gavėja tampa tiesioginio intereso neturėjusi herojės dukra, pasišovusi vietoj motinos ištikimai pildyti visus įnoringo genijaus poreikius. Tuo tarpu pagrindinės herojės ego šio išbandymo neatlaiko – įžeistas ego negali toleruoti tapimo sarkazmo objektu nei dėl kūrinio meninės vertės, nei dėl pragmatinių sumetimų. Ji nesutinka su kurėjo mūzos vaidmeniu, nes mato jį su minuso ženklu. Ir sukelia ironišką šypseną – tada nieko keisto, kad genijus, laikomas mecenatės rezervate, kur turi įtikti šeimininkei, jaučiasi kontroliuojamas ir spjaudosi pagieža.

Šioje vietoje būčiau norėjusi „Moiros ir Furijos“ tipo kūrinio, kur istorija būtų papasakota ne iš vienos, o abiejų pusių, kaip ir vyko M.D.Luhan ir D.Lawrence istorijoje.

Tiesa, greta kūrybinės psichologijos dramos, šioje istorija tiršta savirefkelsijos: kaip būti su Kitu, kuris jaučiamas kaip antipodas (dvyniška siela greičiau veikia kaip antagonistas); kuo tėvystė primena tironiją; kaip kritika pakerta egzistencijos grožio jausmą; kaip ne tik būti pamatytai, bet ir pačiai matyti. Nepaisant šių įžvalgų intensyvumo, galima įžvelgti ir herojės akląją zoną – kiek minėtoji kontrolė jos artimuosius ir net su jais susijusius asmenis paverčia jos asmeniniais priklausiniais.

Herojės introspekcija išties balansuoja ties patalogoanatominiu  lygmeniu, tačiau šio psichologinio intensyvumo ir įvairialypiškumo, kurio dažnai pasigendu kitose knygose, asmeniškai man kūrinys atrodo kaip labai sodrus, tirštas prasmių ir dėl to įdomus.  Ir ne veltui visos šitos temos vystomos pelkėje, kuri yra tarsi psichologinio kompleksiškumo, klampumo metafora. O toje pelkėje randasi rezidencija kūrybai, turinti tarnauti kaip portalas į anapusinį – antriniu ar pirminiu – laikomą pasaulį.

Skaitant apie šią rezidenciją pelkėje (nors angliškas „marsh“ labiau reiškia užliejamas pievas, nei visiškai stovinčią pelkę kaip „swamp“), prieš vidines akis stojosi tapytojos Georgia o‘Keeffee, kuria daugiau pasidomėjau prieš porą metų, paveikslai. Dar stipresnis įspūdis kilo skaitant freskos, kurią herojus su savo drauge tapė ant rezidencijos sienos, aprašymą: gašlias asociajas keliantys augalai būtent o‘Keeffee braižas.

Nepatingėjau pasidomėti, ar ši tapytoja kartais nesilankė romano herojės prototipo  – Mandel Dodge Luhan rezidencijoje Taose, Naujojoje Meksikoje. Ir paaiškėjo, jog tikrai lankėsi ir ten tapė! O jos asmeninių santykių su vyrais istorija tik vos kuklesnė už M.D.Luhan.

Taigi G.O‘Keeffee tapybos darbas, įvertinus šiandienos tendenciją knygų viršeliuose naudoti floristinę grafiką, šiam romanui būtų tikęs kur kas labiau, nei dabartinis lietuviško ar angliško leidimo viršelis, ir kartu suteikęs daugiau malonumo įsigijus šią knygą asmeninei bibliotekai.