Apie Akviliną Cicėnaitę buvau girdėjusi, bet nefiksavau iki tol, kol jos „Anglų kalbos žodynas“ buvo nominuotas 15min. geriausių knygų rinkimuose – jau nuo tada sklido kalbos, kad knyga gera. Per tą laiką buvo pakliuvusi į rankas, bet bjaurokas, vadovėlį išties primenantis viršelio dizainas ir lipnus taktilinis pojūtis atgrasė nuo įsigijimo.

Kol skolinta knyga atėjo iki manęs, romanas spėjo laimėti minėtuose rinkimuose (grožinių knygų suaugusiems kategorijoje), taip pat pelnė J.Ivanauskaitės apdovanojimą, įteiktą š.m. knygų mugėje, ir buvo įtrauktas į Lietuvių kalbos ir tautosakos insituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų 15-uką.

Gal kai kuriems žmonėms įvertinta knyga abejonių nebekelia, tačiau kai kam –  pavyzdžiui, man, gali užkelti lūkesčius, kas nėra sveika jokio objekto atžvilgiu.

Nors nuo pirmųjų romano skyrių buvo akivaizdūs autorės literatūriniai sugebėjimai, rodėsi, kad jokios istorijos iš šio romano neverta tikėtis. Juolab, kad tekstas man labiau priminė esė rinkinį, o ne romaną – skyrius vienijančią siužetinę liniją vadinti siužetu būtų per didelė garbė.

 Nors autofikcinis pobūdis iš tiesų žadino smalsumą ir apetitą – ypač autorės įžvalgos jautriomis temomis – jau pirmame tokiame skyriuje, pavadiname „Childfree“, radau ką pasižymėti.

Deja, nuo tada, kai atsidarė nepriklausomos Lietuvos sienos, aš tapau nepakanti svetimų kelionių pasakojimams ir nuotraukoms  (gaila, šiame „žodyne“ greta kitų specifinių žodžių, nebuvo žodžio šiai orientacijai apibūdinti): man neįdomu kur žmonės buvo ir ką matė, man įdomu tik ką jiems tai reiškia, kaip tai juos paveikė.

Todėl, nors turinio kompozicijos idėja atrodė absoliučiai pagrįsta, ir tikrai reikia atiduoti duoklę A.Cicėnaitės įgūdžiams pinti teksto kasą,  pirmoji knygos pusė sugebėjo mane gerokai išerzinti: daugybė man nieko nesakančių Australijos provincijos vietovardžių su tam tikrais istoriniais ir meteorologiniais inkliuzais man buvo visiškai pertekliniai. Galbūt mano netolerancija susijusi su tuo, kad skaitau nemažai, ir kelionių vadovus primenanti info mane tiesiog vargina. Ir aš absoliučiai nenorėjau googlinti, kas yra tos vis minimos loriketės, kaip atrodo palisandramedžiai arba kaip skamba įkyriai minėtas Rachid Taha. Bet vis tiek teko.

Per knygos vidurį persiverčiau tik valios pastangomis ir vis klausiau savęs, ar čia mane erzina Australijos vaibas (vertas rimtesnės kultūrinės kritikos), ar visgi tas profesionalus, bet kartu dirbtinis literatūros konstravimas, kurį neabejotinai sėkmingai perims AI. Susidarė įspūdis, kad autorė parodo kažkokį savo minčių sekretą, o tada tarsi rūpestingo sodininko kastuvėliu bando juos apkasti, užkasti ir suslapstyti. Nors tekste ji sako: „Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti“ – nu, sorry, man pasirodė atvirkčiai.

Kol skaičiau, ėmiau svajoti, kad jei knyga būtų mano, riebiu markeriu užmaskuočiau visus sakinius, kurie tarnauja kaip literatūrinis balastas palikdama tik pliką esmę – ja Akvilina Cicėnaitė mane tikrai sudomino (išsirašiau bent 3 psl. citatų, kas su grožinėm knygom nutinka itin retai).

Antroje knygos dalyje jos radau kur kas daugiau: pradedant tuo, ką autorei reiškia anglų ir gimtoji kalba, koks jausmas pasiklysti vertime, nerasti tapačios išraiškos, kaip galima bipoliškai švytuoti tarp savo šaknų ir galimybės kurti save iš naujo, kaip keisdami žiūros atstumą iš naujo lokalizuojame namus – pradedant kūnu, baigiant planeta, kokios motyvacijos varo mus į keliones. Beje, ši knyga man priminė O.Tokarczuk „Bėgūnus“, ir net kur kas geriau nei originalas atspindėjo šią postmodernią žmogaus būseną.

Žmogaus, kuris galvoja, kad geriau ten, kur jo nėra, ir turi visas galimybes tame nenusiraminti – vis iš naujo kelti klausimą, ar jam gera, kodėl ne, kur nuo to pabėgti ir kaip vėl grįžti. Tai neatsiraukiantis negalėjimas pasitenkinti, virstantis impulsu judėti, ieškoti būdų kaip geriau išsipildyti. Ir šitas ambivalentiškumas liečia ne tik vietas, bet ir santykius, profesijas.

“Norėjau daugybės namų ir daugybės tarpusavyje nesuderinamų dalykų (…) Aš troškau saugumo, kuriam nebuvau užprogramuota ir kurio nekenčiau”, – rašo A.Cicėnaitė. Vilnius irgi kognityviniam disonanse: “Sostinė žmonių, kurie niekina save ir kartu mano esą nesuprasti genijai”, Sindėjaus apbūdinime (“Sidnėjus yra nekilnojamo turto agentas akį rėžiančios spalvos kostiumu ir akinamai baltais ryklio dantimis”) irgi galima įžvelgti jo plėšrią šešėlinę pusę.

Prasmingi autorės samprotavimai ir apie autobiografiškumą, ir apie knygų likimus: ji kvestionuoja rašymo apie save egocentrizmą tuo, kad asmens išskritinumas yra iliuzija, istorijos yra bendruomeniškos. Ir absoliučiai sutinku su jos cituojamu Douglas Coupland, kad nuoširdumas tam tikram amžiuj nustoja atrodyti pornografiškai. Po šios A.Cicėnaitės knygos galutinai įsitikinau, kad mane labiausiai domina autobiografinė/autofikcinė literatūra ir laikas rinkti savo kolekciją (alio, leidyklos?:)

Gal aš esu per daug įtari, tačiau tačiau viso pasakojimo fone jaučiau vengimą, o gal net baimę iš tiesų atsiskleisti, sumišusį su noru parašyti geriausią gyvenimo knygą ir pilnai save išreikšti, būti pamatytai, suprastai. Kažkodėl man atrodo, kad šitoji – tikrai dar ne geriausia A.Cicėnaitės knyga. (nors kitų neskaičiau, nes dauguma jų skirtos paaugliams).

Tam, kad tokia gimtų, autorei vertėtų pasidėti į šalį savo literatūros darbininkės kastuvėlį, kuriuo ji į kairę ir dešinę žarsto kasdieninius įspūdžius ar svetimas istorijas, ir pasiimti jei ne skalpelį, tai bent veidrodį ir dar atidžiau pasižiūrėti į tą mergaitę, kuri – kaip ji pati sako – paseno nespėjusi užaugti.

Aš ją matau ir atpažįstu savyje. Žinau, kad erdvė, kurią išsaugome neišdrįsusios susilieti, yra brangiausias mūsų turtas, nes ten tarpsta potencialumas – ne ribojantis pasirinkimas, kuris verčia prarasti tai, kas nepasirinkta, o amžinoji pasirinkimo galimybė.