Pabusti gyvenimui

Georgers Perec “Žmogus, kuris miega“ pradėjo su manim kalbėti dar nuo priešistorės – priešlapio su citata iš F.Kafkos laiško. Prieš tai rašiau puslapius, kuriuose kontempliuoju savo būsenas, ir citata pataikė tiesiai į mano minčių centrą, sudėjo tuos pačius akcentus, kurie prieš keliolika minučių išryškėjo man pačiai.

Taigi „Žmogų, kuris miega“ atsiverčiau ir su smalsumu, ir su lūkesčiu. Nepasakyčiau, kad mane labai užkabino pirmieji puslapiai, tačiau supratau, kad žmogus, kuris detaliai aprašinėja pojūčius ir vaizdinius, patiriamus prieš užmiegant, pakankamai panašus į mane.

Ir išties, šis žmogus, savo egzistencine pozicija primenantis Fernando Pessoa, leidosi į tokią vegetaciją, kuri mane pačią visada traukė. Tai gyvenimo tarsi miegant būsena – kaip opozicija utilitariniam, kryptingam veikimui, tikslų siekimui ar banaliam buitiniam šurmuliui, pateisinamam žodžiu „reikia“.

Klausimą „ar tikrai viso to reikia?“ užduoda ne kiekvienas, o retas imasi ir nutraukia tą užkeiktą kasdieninės inercijos šokį ir išdrįsta būti visame tame nedalyvaudamas, tiesiog stebėdamas.

Tipinis vakarietis tokį buvimą greičiausiai iš karto diagnozuos kaip depresiją, kurią reikia gydyti, kad kuo greičiau vėl dalyvautum ekonominio augimo mechanizme, kuris – šiukštu – neturi sustoti. Vakarietis, paragavęs Rytų filosofijos, pasakys, kad čia – tikrasis mindfulness, kurį nuo naudos siekimo neišgydomi vakariečiai išnaudoja ne kokio tai, atsiprašant, ezoterinio nušvitimo siekimui, o veiksmingam produktyvumo atstatymui.

Ši knyga, pirmą kartą Prancūzijoje išleista 1967 m., kuomet rytietiška filosofija paremtos praktikos dar tik skynėsi kelią į vartotojų protus, užčiuopia išties nepatogią mintį – kad nebūtina stengtis gyventi gyvenimą. Tai tikrasis „čia ir dabar“ stebėjimas be suinteresuotumo, be tikslo kažkaip jį išnaudoti net tokiam siekiniui, kaip asmeninis tobulėjimas ar padirbtas dvasingumas.

Į tokias neveiklumo būsenas pati dažnai nuslystu, bet retai kada fone nesisuka įrašas, kad veltui eikvoju laiką, gebėjimus bei brangų gyvenimą. Arestovičius, su kurio pasaulėžiūra randu itin daug bendrumų, mėgsta kartoti nežinia iš kur ištrauktą rytietišką mintį, kad reikia sugebėjimų veltui praleisti vieną dieną, o veltui praleisti visą gyvenimą – tai jau yra tikra meistrystė (cituoju laisvai).

Ir tame yra logikos – juk reto iš mūsų veikimas iš tiesų yra paremtas ypatinga misija, dauguma kažką veikiame tik dėl socialinio nerimo ir instinktyvios baimės būti ištremti iš genties, jei tapsime jai nenaudingi. Jei per vieną gyvenimą išmoktume atsikratyti šio netikro spaudimo, suvoktume, kad niekas mūsų nenubaus, kad nei mirtis, nei liga nėra jokia bausmė, o tik patirtis, ugdanti tam tikras savybes ar atnešanti tam tikras įžvalgas. Jei atsisakę pastangų gyventi nenušvistume, tai bent pabustume naujam, kitokiam gyvenimui.

Taip, kaip pabudo universalaus dvasingumo knygų autorius Eckhartas Tolle, kasdien sėdėdamas ant suoliuko ir tiesiog stebėdamas aplinką. Tačiau niekas nežino garantuoto recepto nušvitimui, nes tokiu atveju visi jau ten būtume. Tai itin subtili individuali kalibracija, kuomet nusitrina ribos tarp gyvo, kūniško žmogaus ir Vienio pasaulio. Ne vienas iš mūsų patiria tokius blyksius, tačiau vienetai toje būsenoje gali išsilaikyti.

Tam tikra askezė, į kurią netikėtai įkrito „žmogus, kuris miega“, yra pakankama prielaida išsinerti iš inertiškos kasdienybės kiauto paradoksaliu būdu – būtent veikiant inertiškai. Juk yra posakis – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis – tarsi perspaudęs galėtum išlįsti išvirkščioje reikalo pusėje.

Iš tiesų knyga nesuponuoja, kas nutiko herojui, kuris suprato, kad absoliučiai suvisam atsijungti nuo socialinės tikrovės, neišėjus iš taip vadinamo proto, yra praktiškai neįmanoma – psichika laikosi įsikibusi gyvenimo, ir žmogiškosios baimės gniaužtai mūsų niekada iki galo nepaleidžia, kad tai greičiau pabėgimas į iliuziją, visagalybės jausmą.

Ir man šiam momente galvojasi, kad tiesa visgi yra ne čia ir ne anapus, o būtent ant ribos, virsmo taške, kur realybė tampa tikrove.